Dievinu savo gimtąją lietuvių kalbą. Kuo toliau, tuo labiau ji mane žavi savo turtais. Juk vien judėjimą apibūdinti galima visa krūva žodžių: bėgti ar šliaužti, žingsniuoti ar cimpinti, pėdinti ar vilkti kojas.

Kai susizgribau, kad artėja pusės amžiaus jubiliejus po mokyklos baigimo, sumaniau organizuoti buvusių klasiokų susitikimą. Kadangi to niekada nebuvau dariusi, tai kurį laiką pati abejojau, ar to reikia, ar kas nors atsilieps į mano kvietimą susitikti, ar iš viso pavyks surasti buvusius bendramokslius. Tuo labiau, kad visi jau, kaip čia švelniau pasakius, esame nebe tie energingi, idėjų ir visokiausių sumanymų pilni šmaikštuoliai, o septyniasdešimtmečių laukiantys žilaplaukiai. Po ilgų dvejonių ir apmąstymų nusprendžiau – reikia. Juk daugelio buvusių klasės draugų nemačiau ne vieną dešimtmetį. Labai norėjau sužinoti, kaip jiems sekasi gyvenime, kokius darbus dirbo (ar tebedirba), pagaliau – kiek anūkų augina ar jau užaugino.