Ūkininkų, tinkamai prižiūrinčių kraštovaizdžio elementus, laukia papildoma parama. Nuotr. iš „Santarvės“ archyvo (Jono Strazdausko)

Siekiant paskatinti šalies ūkininkus aktyviau prisidėti prie aplinkosaugos, tausesnio išteklių naudojimo, už dalyvavimą Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (toliau – Strateginis planas) numatytose ir savo noru pasirinktose ekologinėse sistemose (toliau – ekoschemos) bus atlyginta papildomai. Ankstesniame straipsnyje aptarėme Kompleksinės ekoschemos gamybines veiklas, šiame pristatome Kompleksinės ekoschemos Veiklos ariamoje žemėje negamybines veiklas.

Pirmas – mokyklos uždarymas

Mero Rimanto Kipčiaus iniciatyva ir jo partijos bei prisiplakusiųjų pataikūnų tarybos narių balsais rajono taryba priėmė sprendimą – nuosprendį mokyklai, kurioje buvo apie 60 mokinių. Kaip jau rašėme, bet nepakenks pasikartoti, nes gal ne visi perskaitė ir įsisąmonino, kad rajono valdžia eina prieš žmones. Kaip gi kitaip įvertinti tai, kad uždarė Adutiškio mokyklą, kuri galėjo gyvuoti tol, kol miestelyje ir apylinkėse yra vaikų. Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė ne kartą pasisakymuose pabrėžė, kad švietimo reforma nereikalauja, jog mažos mokyklos būtų uždaromos. Pasak ministrės, jos gali tapti didesnių mokyklų skyriais. Adutiškio mokykla jau buvo tapusi Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos skyriumi. Mokyklos naudai buvo ir pasienio zona, didesnis negu 30 kilometrų atstumas iki artimiausios mokyklos, gerokai per ilga kelionės trukmė. Visos sąlygos buvo, pritrūko rajono valdžios žmoniškumo. Vaikai, tarp kurių beveik penktadalis – su spec. poreikiais, miego ir poilsio sąskaita priversti su tamsa išvažiuoti ir su tamsa grįžti.

Bronius Šablevičius, Danutė Bagdanavičienė ir Loreta Jusienė klausosi Rimantės ir Algirdo dainavimo.

Dabar gyvename patį niūriausią metą, kai šviesus paros laikas toks trumpas ir vis dar trumpėja. Tik prašvito, ir jau temsta. Dienos ilgumas – vos 8 valandos. Prie tokios slegiančios kasdienybės prisideda ir tamsoje skęstantys kaimai ir miesteliai. Savotišku šviesos blyksniu Senos Pašaminės kaime buvo lapkričio 22 d. bibliotekoje vykusi advento popietė „Žvakių šviesoje“.

Švenčionių rajono kaimus ir gyvenvietes ir toliau gaubia tamsa. Šiandien dienos ilgumas tik 8 val., o nakties – 16 val. Tai niūriausias metų laikotarpis belaukiant kalėdinių eglučių įžiebimo. Kodėl meras R. Klipčius užsispyręs ir neperleidžia niekam tamsiausio rajono šalyje lyderystės? Seniūnai aiškina, kad reikia taupyti. Tai kur tada rajono valdžia išleis prognozuojamus net du milijonus eurų viršplaninių pajamų už 2022 metus?

Europos Sąjungos (ES) žmonės susiduria su seniai nematytais išbandymais. Kelis metus kentėjusi nuo dirbtinai sukeltų pandemijos iššūkių – kad kuo daugiau žmonių būtų “pasodinti ant adatos”, nuo viruso, kuris jau paskelbtas sezoniniu gripu, dabar Europa priversta telktis tam, kad kartu atlaikytų energetinę ir ekonominę krizę, vadinasi, atėjo laikas spręsti realias žmonių problemas - valdyti kosmines kainas, užtikrinti šilumą ir šviesą.

Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos administracija jau ketvirtus metus iš eilės Lietuvos kultūros tarybai teikia paraiškas tęstinių vaikų dienos stovyklų (projektų) daliniam finansavimui gauti. Šiais metais Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektui „Vaikų dienos stovykla „Pažinimo stovykl@2022“ taip pat skirtas Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Tolygi kultūrinė raida“ dalinis finansavimas. Kitą stovyklos įgyvendinimui reikalingų lėšų dalį skyrė Švenčionių rajono savivaldybė.

Valio! Iškrito antrasis sniegas. Pirmojo kieme net nukasti nereikėjo – pats nutirpo. O šitas laikosi. Su slidėmis dar negali važinėtis, bet gal vaikai bent kuriam laikui pasitrauks nuo savo „gadžetų“ ir išbėgs pakvėpuoti švariu oru.

Siekiant VĮ Valstybinių miškų urėdijos patikėjimo teise valdomuose miškuose efektyviau užkardyti nusikalstamas veikas bei nusižengimus, susijusius su savavališkais miško kirtimais ir neteisėtai iškirstos medienos gabenimu, taip pat siekiant sustiprinti gaminamos bei sandėliuojamos žaliavinės medienos apsaugą nuo galimų vagysčių, sustiprinta miško apauga.

Išvažiavau ieškoti Žmogaus. Žinia – žmonių nereikia ieškoti, jų apstu visur, kas akimirką mirga marga mūsų akiraty. Tačiau aš vis dėlto išvažiavau ieškoti Žmogaus. Lyg antikos filosofas Diogenas dieną su žibintu vaikštinėdamas mieste ieškojo Žmogaus.

Kelyje tarp Samarijos ir Galilėjos

Ištrauka iš Luko evangelijos (Lk 17, 11-19) pasakoja apie Jėzaus ir dešimties raupsuotųjų susitikimą. Jis pats keliauja tarp Samarijos ir Galilėjos, t.y. tam tikru ribiniu ir savaime aišku pavojingu kraštu, pilnu netikėtų situacijų, kuomet tiesiog negali nieko gerai suplanuoti ir nesijauti saugus, tyko plėšikai, gali užpulti laukiniai žvėrys, trūksta maisto ir vandens, alina karštis. Kelias arba riba tarp Samarijos ir Galilėjos primena bedugnę, prarają, gėrio ir blogio, tamsos ir šviesos, sacrum ir profanum skirtį. Jėzus nebijo vaikščioti nekontroliuojamoje ir rizikingoje zonoje. Vis dėlto čia galima susitikti žmogų. Būtent toje ir tokioje vietovėje ir įvyksta pats gražiausias Jėzaus susitikimas su pasmerktaisiais – bevaikščiojančiais pačiu paribiu ir jau atstumtais, jau išstumtais, pašalintais iš bendruomenės, šeimos, jau esančiais už paties gyvenimo sienų. Toks žmogus čia pasmerktas, be prasmės, vilties, be pagalbos, be jokių prošvaisčių sugrįžti namo, atsitiesti, naujai įsikurti. Taigi tokioje apgailėtinoje vietoje ir išvystame dešimt raupsuotų, ligomis, nešvara aptekusių, pavargusių, suklupusių, besikankinančių žmonių. Jie sužaloti, sužeisti, sulaužyti. Jie pasmerkti, atstumti, jų niekas neieško ir nebepasigenda, jiems nežmoniškai skauda ir kūne, ir dvasioje.