Pasitikėjimas ugdo atsakomybę

Su Aleksandra Komarova, atliekančia praktiką Pupkevičių bityne, susipažinau užsukęs paimti medaus. Kalbuosi su Maryte apie šiųmetį medunešį ir žiūriu, eina smulki mergaičiukė, užsidėjusi bitininko skafandrą (taip aš dažnai vadinu bitininkų kostiumą). Klausiu Marytės, kas čia tokia, o ji sako – praktikantė. Pati maskvietė, studijuoja Lenkijoje. Taip ir gimė mintis pakalbinti viešnią. Kadangi jos darbo grafikas bityne labai intensyvus, teko susitikimą suderinti per Aleksandrą Pupkevičių, kuris yra ir praktikos vadovas. Beje, vėliau, jau susitikęs pokalbiui, sužinojau, kad ir merginos vardas yra Aleksandra. Ir štai jaukiai įsitaisę kalbamės su Aleksandra ir Aleksandru apie bites ir pasitikėjimą, nes į praktiką atvykusiai Aleksandrai buvo patikėtas atsakingas baras – darbas su bičių motinėlėmis, jų atranka. Bet pradžioje Aleksandros paprašiau papasakoti apie save, kaip ji pateko į praktiką Pupkevičių bityne.

Nuo rugpjūčio 1 d. veido kaukės privalomos viešose uždarose patalpose

Šalies valdžia nuo šeštadienio vėl liaudžiai „uždėjo apynasrius“ – nuo rugpjūčio 1 d. veido kaukės vėl privalomos viešose uždarose patalpose. Tai reiškia, kad nuo šiol į parduotuvę, vaistinę, autobusą ir pan. be kaukės - nė žingsnio. Į valdiškas įstaigas vaikščioti jau atpratome – kai kurios iš jų taip ir neatnaujino darbo, regionų centre dirba, o periferijoje – ne, lyg tuščiuose provincijos miesteliuose būtų pavojingiau. Žmonės nesusigaudo, kaip dirba savivaldybė, jeigu iš viso dirba. Ministras niekaip nepriverčia valstybinių medicinos įstaigų atnaujinti veiklos – medikams labiau patiko „gydyti“ ligonius nuotoliniu būdu (telefonu). Kokios tokių eksperimentų pasekmės, nesunku įsivaizduoti, tikslių skaičių taip ir nesužinosime, nes vieneto tikslumu skaičiuojami ir skelbiami tik koronaviruso atvejai (ne susirgimai, o atvejai, t. y., aptiktas COVID-19, nors žmogus nieko nejaučia).

Vyriausybei vėl planuojant sugrįžti prie privalomo kaukių dėvėjimo uždarose erdvėse, „Eurovaistinės“ vaistininkai primena, kad kaukės efektyvios tik tada, kai jas dėvime tinkamai. Vaistininkas Mindaugas Rutelė dalinasi aštuoniomis dažniausiai pastebimomis kaukių dėvėjimo klaidomis.

Palūšėje Aukštaitijos verslo centre liepos 24-26 dienomis vyko Sauliaus Paukštės dirbinių paroda „Karantinas“. Ir tikrai – tiesiogiai susijusi su karantinu. Kadangi įsisiautėjus koronavirusui daug kur darbai sustojo, buvo skelbiamos prastovos, S.Paukštė taip pat buvo priverstas kurį laiką užsidaryti namuose. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Atsirado daugiau laisvo laiko kūrybai ir Saulius su užsidegimu ėmėsi savo mėgstamo laisvalaikio užsiėmimo ir prikūrė įvairiausių grožybių: peilių, šaukštų ir kaukių. Šįkart meistrą daugiausia užkabino kaukės, kurios sudomino ne vieną parodos lankytoją.

Javapjūtė prasideda. Po šventos Onos, kurią minėjome liepos 26-ją, Lietuvoje visada jau žvangėdavo dalgiai. Žinoma, kažkada javus kirsdavo neišdžiūvusiu šiaudu, paskutiniai grūdų brendimo etapai įvykdavo jiems džiūstant gubose. Šiandien tokio darbo išdalijimo niekas jau net neįsivaizduoja – vienu veiksmu viską atlieka kombainas.

Žodis yra labai sunkiai suvaldoma materija, ypač socialiniuose tinkluose. Jei rašai apie knygas, tu esi recenzentas. Jeigu rašai apie pasaulio įvykius, esi žurnalistas. O jeigu tu esi dienoraštininkas, tu rašai apie savo gyvenimą.

Retokai užklystu į savo gimtojo miesto kapines. Pati save guodžiu, kad tam labai trūksta laiko, nors iš tikrųjų tai tikrai tik nelabai vykęs pasiteisinimas, nenuraminantis sąžinės, o tik šiek tiek ją pridengiantis lyg kažkokiu nematomu vualiu. Labai norint užtektų laiko (juk tiek jo daug praleidžiu paprasčiausiai tingėdama net pajudėti), bet tas nuolatinis savęs apgaudinėjimas pasižadant tą padaryti rytoj jau lyg ir tapo tradiciniu. Užtat vakar, kai gėdos jausmas jau užpildė visas įmanomas sielos tuštumas, sėdau į automobilį ir išvažiavau. O dabar belieka prisipažinti, kad močiutės ir senelio kapų (man niekas niekada nepaaiškino, kodėl jie palaidoti atskirai) labai ilgai ieškojau. Apytikriai žinojau, kuriame kapinių pakraštėlyje amžinojo poilsio atgulęs senelis, o močiutės, mirusios kai aš dar net gimusi nebuvau, kapą visada sunkiai susirasdavau.

Tradicinis gyventojų ir būstų surašymas, kai gyventojai surašomi juos lankant namuose, tampa istorija. Naujas būdas leis greičiau įvertinti gyventojų skaičių ir sutaupyti valstybės lėšų.

Šių metų liepos 28 d. į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Švenčionių priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą atvyko Švenčionių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus lankytojai – dvidešimt (6-14 metų amžiaus) vaikų ir juos atlydėjusios darbuotojos.

Akies lęšiukas savo funkcijas atlieka gerai tik tada, kai jis yra skaidrus, tačiau yra tokių akių ligų, kurios trukdo lęšiukui tinkamai funkcionuoti. Viena iš jų – katarakta.

Katarakta (akies lęšiuko sudrumstėjimas) – viena dažniausių regėjimo netekimo priežasčių. Nors ligos išsivystymą gali įtakoti nemažai veiksnių – pagrindinis susirgimo rizikos faktorius yra amžius. Sulėtėjus medžiagų apykaitai, akies lęšiukas pradeda drumstėti. Tai natūralūs senatviniai organizmo pokyčiai, tačiau jei lęšiuko skaidrumas ima trukdyti įprastinei veiklai, reiktų nedelsiant kreiptis į gydytoją. Jaunesniems žmonėms katarakta gali būti nulemta genetiškai, įgyta po traumos, pasireikšti kaip kitų ligų (pvz.: cukraligės) komplikacija.