Jau tiek nukvakome, kad nieko nemokame. Štai šaligatvių plytelių klojėjai jų nemoka dorai pakloti. Tiksliau, nemoka joms paruošti tinkamo pakloto. Pavasarį žiūrėsime, kaip jos atrodys palei naująją „salelę“ prie koplyčios Švenčionyse.

Mokytojai nemoka mokyti savo mokinių. Tai pamokos neįdomios, tai mokytojas netikęs. Atrodo, kad bet kuris iš gatvės atėjęs įdomesnę pamoką „pravestų“. Tai ko taip nedarote! Sakote, kad įstatymai neleistų. Keiskit įstatymus. Kai kuriose mokyklose jau ir tėvai bando įsijungti į pamokas, bet pabandę supranta, kad ne kiekvienam Martynui mėlynas dangus.

Net gatvių apšvietimo sutvarkyti taip, kad būtų ir pigu, ir patogu – nemokame. Tenka žmonėms vaikščioti tamsiomis gatvėmis su visokiomis liktarnomis. Beje, atsiradus „iniciatyvai“ reikalai taisosi, bet ne tiek, kiek reikėtų. Kadaise buvo siūlymas įrengti rajono miestuose „ledines“ lempas. Gal kas nesuprato, pagalvojo, kad tos lempos vasarą ištirps... Kiek nuo to laiko pinigų būtume sutaupę? Vis dar tebešviečia tos natrio ir gyvsidabrio lempos. Gal dar kur nors ir kaitrinių rastum. Savo laiku gyvsidabrinės ir natrio lempos buvo geriausias sprendimas, nes geresnių lempų paprasčiausiai nebuvo. Bet nuo to laiko marios laiko praėjo.

Jau net kasti sniego nemokame. Besniegės žiemos mus taip išlepino, kad sniegą tik mintyse ar internete matome. Net rytmetinę gimnastiką galima padaryti „virtualiai“ – t.y. tapšnojant per „išmaniojo“ ekraną tas žmogelio atvaizdas visokius „cirkus“ gali išdarinėti. O „tapšnotojas“ voliojasi ant sofos, jam tiesiog nuobodu. Tai nors į lubas bandytų paspjaudyti. Vis šiokia tokia gimnastika. Išeina toks veikėjas į kiemą, mosteli porą kartų su „šiupeliu“ ir susirietęs bėga „nedarbingumo“ ieškoti, mat kažką „patempė“.

O štai nedarbingumo pažymas jau net „Sodra“ sugeba išduoti. Tereikia turėti sloga sergantį vaiką. Gal ir patogu, bet man keista. Kad vaikas serga – konstatuoja gydytojas, o pažymą to vaiko tėčiui ar mamai išduoda „Sodra“. Gal kur dar ilgesnį „lenciūgėlį“ sugalvos? Prisimenat, kadaise vaikščiojot nuo „Ainošiaus pas Kaipošių“.

„Autoservisų“ meistrai visai nemoka taisyti mašinų. Ką betaisytų – viskas blogai. Tai kainos ne tos, tai detalės „lievos“, tai garantijos neduoda. O tas remontuojamas kledaras jau gal tik į muziejų ir tinka. Bet vis dar norime juo važiuoti. Ne tas žodis – lėkti „su vėjeliu“.

Menininkai diskutuoja, kas yra menas. Štai kažkas nuogas sėdi pomidorų tyrės baloje, ta tyre visas išsimozojęs. Kažkam patinka. Vieniems – drąsa, kitiems – netikėtas sprendimas, idėja. Kiti droviai nusisuka, nes „ne to“ atėjo pasižiūrėti. Ne visi dailininkai gražius peizažus su pamiškėmis ir paežerėmis piešia. Kažkas yra pasakęs, kad menas turi būti kaip koks vėzdas, kuris trenkia per galvą, kad atsikvošėtum.

Teatro scenoje pasikabinęs kažkokią virvę vienas artistas ardosi daugiau nei valandą. Laido metaforas, visokius gestus, dar su virve kažką išdarinėja... Salė cypia iš džiaugsmo, kvatoja iki nukritimo, ploja iki pūslių ant delnų. Kaip viskas šiuolaikiška, kasdieniška! Nors imk ant tos virvės ir pasikark! Taip, parodė mūsų klasikinę kasdienybę, nuo kurios daug kam susuko vidurius. Tai tie išlėkė į „užsienius“, nes mes čia nemokame gyventi. Dar neišmokome gyventi per tris nepriklausomybės dešimtmečius. Nedaug liko. Dar po nepilnų dešimties metukų sukaks 40. Jau bus beveik išmirusi ta karta, kuri gyveno „prie anos valdžios“. Kas nors, užsilipęs ant pakylos pasakys:

- Kurkitės, gyvenkit. Čia mūsų „Pažadėtoji Žemė“.

Kol šitų žodžių neišgirsime – jokiu būdu nepradėsime dorai tvarkytis. O gal čia ne mūsų...

Sprendžia hamletišką dilemą – statyti ar nestatyti! Čia pavyzdžių apstu – nei mulų kaimene, nei trimis vilkikais neišveši. Po ilgų dvejonių jau kažką kapsto Švenčionyse prie „Norfos“. Statys antrą tokią. Aš žmogelis senas, neišmanau tokių dalykų. Kadaise, tarpukariu, tai daug visokių mažų parduotuvėlių, cukrainių mūsų miestelyje buvo. O kokie mandagūs prekeiviai – kiekvienas vis tave už skverno ar už rankos tempdavo į savo „kromelį“. O dabar jau penkta ar šešta didžiulė parduotuvė statoma. Net didelė „faniera“ buvo pastatyta pakelėje, galėjome pasigrožėti virtualiu būsimos parduotuvės vaizdu. Daug didesnė už dėdės Anupro kluoną. Na, matyt yra paklausa. Tuomet turi būti užtikrinta ir pasiūla. O gal važiuos mūsuose apsipirkti iš kaimyninės šalies? Jei mūsų tautiečiai veržiasi apsipirkti Lenkijoje, tai kodėl... Bet ne pati parduotuvė, o jos statymo laikas keistas. Stato žiemą, tarsi vasarą nebūtų buvę laiko. Vasarą kažkas buvo atvažiavęs, kiek paknebinėjo, pakasinėjo ir išvažiavo. Matyt, dabar toks progresyvus statymo būdas. Miškus kertame vasarą, o pastatus statome žiemą.

Anądien girdžiu mokslavyriai vėl svarsto, ar statyti Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai paminklą Vilniuje. Ne pirmas jau kartas. Dabar nutarė, kad jei statytų tai tik priešais senąjį teatrą J. Basanavičiaus gatvėje. Kaip kokiam Kiprui ir Mikui Petrauskams ar Virgilijui Noreikai. Manyčiau, kad šiems labiau tiktų skveras priešais teatrą, nei prezidentui. O, beje, jis Vilniuje nė neprezidentavo. Žinoma, buvo svarbus veikėjas, vienas didžiausių ano meto lietuvybės puoselėtojų. Štai žiūriu aš į Nepriklausomybės Akto signatarų nuotrauką ir matau, kad Jonui Basanavičiui iš dešinės sėdi Stanislovas Narutavičius, o iš kairės - Antanas Smetona. Nemanau, kad šie du ponai atsitiktinai atsidūrė šalia J. Basanavičiaus. Bet tada reikėtų paminklo ir Stanislovui Narutavičiui. Kur nors J. Basanavičiaus gatvėje, sakykim, prie santuokų rūmų. Kodėl gi ne?

Lietuvą dar turi sudrebinti dvi didelės statybos. Viena – ant Tauro kalno, o kita – Nacionalinis stadionas. Dar, matyt, ne laikas burnoti ir sarkastiškai juoktis. Gal nepasibaigė konkursai, o gal kokios kitos svarbios priežastys. O gal nieko nestatys? Pagyvensim – pamatysim.

Nemokam mes ir kalėdinių eglučių statyti. Štai pasižiūrėkit. Kokiame Stokholme, Taline, Atėnuose ar net Amsterdame stovi tikros eglės. Braliukai latviai savo sostinėje taipogi padabino tikrą eglę. Na, o mūsų eglė-tortas atrodo tikrai įspūdingai. Gražesnė nei Las Vegase! Ją tik pamačius užmiršti viską ir nori bėgti į konditerijos parduotuvę. Na, kam ko trūksta.

Kad ir ką mes darytumėm, gerai ar blogai, suėjus laiko pilnatvei iškrinta sniegas, spusteli šaltukas, savo laiku ateina Kalėdos, Naujieji metai, na, ir kitos šventės. Gerai, kad žmonės nemoka skaičiuoti laiko ir gyvena pagal skirtingus kalendorius, tai švenčių tik padaugėja. Bet šį katrą Naujuosius metus švęsti nebus „patogu“, nes šventės „išpuola“ į išeigines dienas. Jau tiek blogai nebuvo. Net ir Kinų naujieji metai bus sausio 22 dieną, o tai ir vėl sekmadienis...

Izidorius KIMSĖNAS