Uždarę mokyklą, kuri turėjo visas sąlygas išlikti, rajono valdžios vandalai pagrobė ir sakralines Adutiškio vertybes – mokykloje per daugybę metų sukauptus vertingus eksponatus, visą muziejų. Nors  Adutiškio krašto žmonės prieštaravo, rajono valdžios pasiuntiniai atvažiavo ir išsivežė Adutiškio krašto paveldo vertybes nežinoma kryptimi. Anot adutiškiečių, be jokio paimamų daiktų sąrašo, tiesiog sumetė į mašiną kaip kokias malkas...

Nykstančio, o valdžios veiksmais dar ir dirbtinai naikinamo, Adutiškio miestelio gyventojams brangus kiekvienas istorinę praeitį menantis pačių sunešto muziejaus eksponatas. Išgirdę apie rajono valdžios ketinimus išdraskyti mokykloje įrengtą muziejų, adutiškiečiai stojo ginti šios kultūros vertybės. Adutiškio bendruomenė „Saulėgrąža“ apie pavojų muziejui skelbė socialiniuose tinkluose ir kvietė gyventojus kovoti, kad muziejus liktų Adutiškyje, bei raštu kreipėsi pagalbos į rajono merą Rimantą Klipčių, išdėstę savo motyvus. Deja, meras liko abejingas žmonių rūpesčiui ir nuoskaudoms – bendruomenė atsakymo taip ir nesulaukė. Vietoj mero atsakymo muziejų užgriuvo tikri barbarai, neturintys supratimo nei apie istorinio paveldo vertę, nei eksponatų apsaugą. Jie nieko netausojo. Mačiusieji muziejaus kraustymą pasibaisėjo. Viską, kas buvo muziejuje, tiesiog sugrūdo į mašiną ir išvežė nežinia kur, nieko nepaaiškinę bendruomenei. O juk daugelis miestelio ir apylinkių gyventojų atidavė muziejui brangius ir vertingus senovinius daiktus, taip prisidėdami prie Adutiškyje entuziastų kurto istoriškai vertingo objekto.

Kita Adutiškio miestelio bendruomenė (Adutiškyje yra dvi bendruomenės) laikosi tokios pat pozicijos. Adutiškio muziejus turi likti Adutiškyje. Abi bendruomenės pasisako už tai, kad muziejaus eksponatai yra nedalomi ir negali būti išvežti. Perkeltas į tinkamą vietą ir tinkamai sutvarkytas, muziejus taptų turistų lankoma vieta, kaip antai Reškutėnų muziejus, kuriam labiau pasisekė. Tuometinė valdžia sudarė sąlygas, kad muziejus išsaugotų autentiškumą ir gyvuotų. Juo besirūpinusi mokytoja Viktorija Lapėnienė tapo Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo muziejininke.

Skandalinga situacija Adutiškyje nuplėšė daug kaukių ir parodė tikruosius veidus. Pirmiausia – mero Rimanto Klipčiaus, kuris mėgsta pabrėžti, kad gyventojų nuomonė svarbi priimant sprendimus. Štai ir pamatėme, kokia svarbi – ponas net nesiteikė atsakyti į bendruomenės prašymą. Šios valdžios paskirta seniūnė Asta Galatiltienė nuėjo išvien su valdžia, nors pagal Vietos savivaldos įstatymą privalo atstovauti seniūnijos gyventojų interesams. Taip atstovavo, kad būdama komisijos, kuri sprendė muziejaus likimą, pirmininkė, prisišliejo prie valdžios, nesuprantančios istorinio ir kultūrinio paveldo vertės.

Įskaudinti rajono valdžios nesiskaitymo su bendruomenės nuomone adutiškiečiai turi planą muziejų susigrąžinti.

P.S. Adutiškio mokykla galėjo gyvuoti tol, kol miestelyje ir apylinkėse yra vaikų. Ministerija pabrėžė, kad švietimo reforma nereikalauja, jog mažos mokyklos būtų uždaromos. Jos gali tapti didesnių mokyklų skyriais. Adutiškio mokykla, aplenkdama laiką, jau buvo tapusi Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos skyriumi. Reformos taikomos išimtys taip pat veikė Adutiškio mokyklos naudai. Išimtys gali būti taikomos pasienio zonoje esančioms mokykloms arba esant didesniam negu 30 kilometrų atstumui iki artimiausios mokyklos. Adutiškio mokykla atitiko abi sąlygas. Tai kodėl gi mokyklos nėra? Reikėtų klausti jos „duobkasių“ - mero Rimanto Klipčiaus ir visos jo „komandos“, balsavusios už Adutiškio mokyklos uždarymą. Arba palaukti, kol „yla“ pati išlys iš maišo. Juk turi būti svari priežastis, jeigu taip karštligiškai skuba ištuštinti pastatą, nesiskaitydami su bendruomenės nuomone.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ