Gražų 80-ies metų jubiliejų atšventęs Zbignev Semeniuk neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos.

Zbignevą Semeniuk, neseniai atšventusį gražų 80-ies metų jubiliejų, pažįstu labai seniai, o tiksliau matydavau jį grojantį šventėse ir laidotuvėse. Buvo toks laikotarpis, kai vos ne kiekvieną mirusįjį, ypač partietį, į amžinybę palydėdavo ne tik giedotojai, bet ir orkestras. Taigi nors Zbignevą pažįstu senokai, galima sakyti seniai, bet apie gyvenimą su juo kalbėjausi pirmą kartą. Mūsų pokalbis prasidėjo jau nuo tradiciniu tapusio klausimo:

- Zbingevai, ar greitai praėjo tie 80 metų?

- Greitai, labai greitai. Kai mano bobutei buvo 96, ji man pasakė: „O ką aš per tuos 96 metus mačiau?“. Ji išaugino 12 vaikų, tad tikrai nebuvo kada pasidairyti, o mano šeimoje išaugom penkiese. Tad, kai žmogus, nugyvenęs 96 metus, sako, kad viskas pralėkė labai greitai, tai ką jau sakyti apie mano 80 metų? Viens du – ir jau senatvė. Čia kaip koks valsas sugrotas – tik pradėjai, o jau ir paskutiniai akordai skamba.

- Pats esate švenčioniškis?

- Taip, esu švenčioniškis. Gimiau prie vokiečių. Mano gimimą priiminėjo vokietis. Gimiau aš septynių mėnesių, svėriau vos pusantro kilogramo, bet kažkaip išgyvenau. Žinoma, visko buvo tam mano gyvenime, bet va ir 80 metų atšvenčiau, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas, kuris su tėvais vienu metu net Švenčionėliuose, Drūstėnuose gyveno.

- Tėvas buvo batsiuvys, tai padėjo išgyventi. Mokiausi Švenčionyse. Ne tik vidurinę lankiau, bet ir muzikos mokyklą. Lankiau akordeono klasę. Labai jau norėjau groti. Mama pasakojo, kad mažas ant pagalio grojau... Kadangi turiu absoliučią klausą, tai užtekdavo tik išgirsti melodiją ir ją galėjau atkartoti. Šeima mūsų buvo muzikali. Tėvas gitara grodavo, aš irgi mokėjau gitara groti. Iš Švenčionių muzikos žinių gilinti išvažiavau į Vilnių, į Talat-Kelpšos muzikos mokyklą. Čia jau pučiamųjų skyriuje mokiausi, akordeono užteko ir Švenčionyse. Grojau su valtorna. Studijos pučiamųjų klasėje pravertė vėliau, kai su orkestru grodavome ne tik koncertuose, bet ir laidotuvėse. Ne tik Švenčionių rajone grodavome, bet ir kaimyniniuose rajonuose, ir Baltarusijoje. Orkestras buvo prie Švenčionių kultūros namų, o jam vadovavo Guiskas. Net sunku būtų suskaičiuoti, kiek žmonių į amžinybę palydėta, bet, ko gero, ne ką mažiau ir vestuvių sugrota. Būdavo po tris paras veseliodavo, tad ir groti tekdavo. Tais laikais nebūdavo jokių fonogramų, muzika tik gyva. Groji ir dainuoji gyvai. Dabar lengviau muzikantams, gali ir įrašus pasidarę išsisukti. Dirbau aš dviejose darbovietėse – turguje ir kultūros namuose. Tuomet kultūrai rajone vadovavo Petras Telyčėnas, o kultūros namams – Dešukas. Grojau akordeonu, valtorna ir altu. Muzika mane lydi visą gyvenimą – nuo vaikystės iki dabar. Groju ir dabar. Beje, esu ir šešias dainas parašęs, - pasakoja apie gyvenimą, kurio be muzikos net neįsivaizduoja, mano pašnekovas Zbignev Semeniuk.

- Apie muzikantus kartais sakoma, kad nelengva antrą pusę susirasti, nes kol tu groji, tavo nusižiūrėtą merginą šokdina kiti, o kaip tu žmoną susiradai?

- Čia, Švenčionyse. Ji atvažiavo dirbti į virvių cechą. Gyveno kaimynystėje, taip ir susipažinome. Jau daugiau nei 60 metų kartu gyvename. Per tą laiką ne kartą kaitaliojome gyvenamąsias vietas, o čia, Partizanų gatvėje, jau virš 20 metų gyvename. Su žmona Gene išauginome dukrą ir sūnų, turime anūką ir anūkę ir proanūkį. Tuo esame turtingi. Beje, kur tik aš su muzika nedirbau, net su vaikais vienu metu teko dirbti. Anksčiau meno saviveiklai buvo skiriamas didelis dėmesys, tad vos spėjome suktis, - sako mano pašnekovas.

- Zbignevai, ar tiesiog sau atsisėdęs pagrojate?

- Pagroju, žinoma. Namuose turiu puikų akordeoną, kurį dukra nupirko. Tiesa, per gyvenimą žmonai tas mano grojimas gerokai įkyrėjo. Žinai, kiek jai teko klausytis mano grojimo per 60 bendro gyvenimo metų? Bet aš atsigroju iki valiai ir taip... – sako Zbignevas, o į pokalbį įsijungusi Genė patvirtina jo žodžius, kad tas grojimas jau gerokai įkyrėjo. Prisimena ji ir tuos laikus, kai vestuvėse kas porą savaičių grodavo.

- Zbignevai, ar prisimenate savo pirmas sugrotas vestuves?

- Tai, kad sunku net prisiminti, kada buvo sugrotos pirmos vestuvės. Kai aš pats vedžiau Genę, jau grojau kitiems, o man tada buvo 20. Grojau ir šokiuose, gegužinėse. Kai pradedi groti nuo 8 valandos vakaro, tai groji iki 5 valandos ryto. Važiuoju po sugrotų šokių per mišką, paukščių giedojimo klausausi. Smagu buvo. Kartais groti važiuodavau dviračiu, kartais atveždavo. Visi aplinkiniai kaimai apgroti. Žinoma, groti gegužinėse, vestuvėse daug smagiau nei laidotuvėse buvo, bet reikėjo ir grojai, - sako mano pašnekovas, o po trumpos pauzės priduria: - Jei reikėtų suskaičiuoti, kiek vestuvių sugrota – nesuskaičiuočiau. Tikrai daugiau būtų nei šimtas. Nelengva būdavo vestuvėse groti, nes grojau gyvai ir kartais iki trijų parų tekdavo groti. Visas mano repertuaras buvo galvoje. Dainuoti galėjau lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Dabar muzikantams lengviau, gali gyvai dainuoti, gali įrašą leisti. Mano laikais to nebuvo.

- Zbignevai, ar šeimoje yra muzikuojančių?

- Dukra groja pianinu, sūnus – gitara ir pianinu, o ir proanūkis gal gros. O aš ir dabar, nors 80 atšvenčiau, neįsivaizduoju savęs be muzikos. Groju „Kaimynuose“, „Upelėje“. Iš visų instrumentų, kuriais groju, pagrindinis buvo ir lieka akordeonas. Net neįsivaizduoju, kuo galėjau būti gyvenime, jei ne muzika, - baigdamas mūsų pokalbį sako gražų 80 metų jubiliejų atšventęs Zbignev Semeniuk, ir mes pradedame ieškoti fotografijų iš ankstesnių metų. O fotografijų labai daug, nes ir gyvenimas Zbignevo buvo intensyvus, apie tai byloja ir dešimtys padėkų, o kai paprašiau Zbignevo sugroti, jis tą padaro su malonumu. Ir nuplaukia, nuvilnija muzika, užpildydama erdvę. Atsisveikindamas palinkiu Zbignevui Semeniuk sugroti dar ne viename koncerte ir šventėje.

Algis JAKŠTAS