Kaip greitai prabėgo tie 60 metų kartu... Valentina ir Kazimieras Šiaudiniai, minint deimantines vestuves.

Jau ne kartą įsitikinau, kad sunkiausia rašyti apie žmones, kuriuos gerai pažįsti. Ši taisyklė dar kartą pasitvirtino, kai sugalvojau parašyti apie deimantines vestuves (60 metų bendro gyvenimo kartu) atšventusius uošvius Valentiną ir Kazimierą Šiaudinius, kuriuos pažįstu daugiau nei 40 metų. Atrodo, jau ir žinai nemažai, bet kai pradedi pokalbį, minčių laivelis ima ir nuplaukia visai kita vaga. Mūsų pokalbis prasidėjo nuo tradicinio klausimo:

- Šešiasdešimt metų kartu – tai daug ar mažai? Ar greitai tie metai prabėgo?

- Greitai, labai greitai prabėgo. Net nesitiki, kad mes jau 60 metų kartu, o pridėjus draugystės metus, tai vos ne 70 bus. Nežmoniškai greitai prabėgo tas laikas, - išgirstu atsakymą, kurio, beje, ir tikėjausi, nors 60 metų – tai didžioji žmogaus gyvenimo dalis.

- Ar prisimeni, kaip susipažinot? – klausiu Kazimiero.

- Susipažinom jau būdami ne vaikigaliai. Aš kurį laiką Valentiną stebėjau lyg iš tolo. Mergiotė nešpetna, tikinti, bažnyčioje Paringyje nuolat būna. Po to šokiuose matydavau. Visada gražiai apsirengusi, supintos kasos. Po to susipažinome, ėmėme rimčiau draugauti, bet iki 27 metų negalėjau ženytis – tuoj pat į kariuomenę būtų paėmę, o aš tarnauti labai jau neturėjau noro, nes po vestuvių mamai prižiūrėtoja liktų marti. Su Vale sutarėm, kad išlauksim tuos metus, ir išlaukėm. Rimtai išdraugavome apie 7 metus. Kai gavau karinį bilietą, ir kėlėm vestuves, - atsakydamas į mano klausimą sako Kazimieras, o štai ką prisimena Valentina:

- Prisimenu ir aš jau toli likusius jaunystės metus. Net vietą žinau, kur Kazimieras pasiūlė man draugauti. Buvo tai Kiniūnų kaime. Gyvenom mes gi netoli vienas kito. Kiniūnų ir Jurkiškės kaimus tik raistas skyrė. Greitai tie draugystės metai prabėgo, kaip ir tie 60 kartu.

- Buvote jauni, ar nebuvo konkurentų vienam ir kitam?

- Buvo, žinoma. Susirašinėjau su vienu tarnaujančiu kariuomenėje nieko rimto negalvodama, nes su Kaziu jau draugavome. Ir reikia nutikti taip, kad sugrįžęs iš kariuomenės ims ir ateis. Atėjo, pasiūlė į šokius Budriškės kaime eiti, o ten ir Kazys atėjo. Va, čia ir pats įdomumas prasidėjo. Po paskutinės polkos tas susiruošė mane lydėti, bet ir Kazys nesitraukia. Teko rinktis. Pasirinkau Kazimierą, ir nesigailiu, - prisiminimais dalinasi Valentina.

Apie vieną epizodą jos paskatintas papasakoja ir Kazimieras.

- Žinoma, buvo tų mergiočių ir tuo metu, kai su Vale draugavau. Vieną kartą buvau Paringyje šokiuose, palydėjau tokią Renę. Buvo šalta, tad pakvietė užeiti. Gyveno ji, brolis, tėvai ir teta. Sienos tik lentomis pertvertos. Kai užėjome, Renė visu garsu radiją įjungė, net visas namelis žvanga. Girdžiu, kaip už sienos gulinti teta sako Renei patildyti radiją, nes už sienos – žmonės miega, o pastaroji kad sušuks: „Gulėk, kad guli, tau niekas netrukdo“, o aš mintyse galvoju, kad čia jau ne kas... Daugiau nereikėjo tos panos lydėti, nes supratau, kad mums nepakeliui.

- Vestuves atšventėt spalio 7 dieną. Kodėl ruduo? Gal, kad darbai visi padaryti?

- Kur ten visi darbai bus padaryti... Kolūkyje dar bulvės buvo kasamos, o ir kitų darbų dar pilna buvo. Pirma turėjome metrikacijos skyriuje susirašyti, nes be to susirašymo bažnyčia netuokdavo. Žinoma, jei slaptai, gal ir tuokdavo, bet mes neturėjome priežasties slapstytis. Nebuvome nei partiniai, nei komjaunuoliai, bet užtat neturėjom teisės auksinių žiedų nusipirkti, nes tą privilegiją turėjo tik partiniai ir komjaunuoliai, bet ir paprasti geltono metalo žiedai mus gerai sužiedavo. Paringio bažnyčioje mus sutuokė kunigas Keina. Į metrikacijos skyrių važiavome dviese, o liudininkus ten vietoje Ignalinoj gyvenančius giminaičius paėmėme, o, va bažnyčioje viskas buvo iškilmingiau. Dabar daugeliui net sunku patikėti, kad važiavome į bažnyčią Paringyje sunkvežimiu, tik jaunoji kabinoj sėdėjo, o visi kiti – kėbule. Nieko, buvom jauni, sveiki, niekas nesusirgo. Žinoma, einant prie altoriaus jauduliuko buvo, bet per tiek bendravimo metų vienas kitą jau gerai pažinojom. Žinojom rimtą požiūrį į gyvenimą. Vestuvės buvo, kaip tada sakydavo, per abi puses. Prasidėjo jos atskirai vienoje ir kitoje pusėje šeštadienio vakare, o sekmadienį jau susirinkom pas jaunąją ir važiavome į Paringį. Sutuokė mus kunigas Keina per šv. Mišias, o po to vestuvės tęsėsi toliau. Maistas ir gėrimai, žinoma, tada buvo savo. Degtinė, žinoma, irgi buvo savos gamybos. Ir nemažai jos reikėjo. Pora bidonų nuėjo... Gėrė tada ne taurelėm, o šimtagramėm. Grojo net trys muzikantai, tad buvo smagu. Vestuvės buvo smagios, o po vestuvių, žinoma, gyventi persikėlėme į Kiniūnus, - dalinasi prisiminimais apie prieš 60 metų vykusias vestuves Valentina ir Kazimieras.

- O kaip marčią sutiko anyta?

- Labai gerai, nes šiek tiek jau pažinojo mane. Pirmą kartą į būsimo vyro namus aš įžengiau ir su būsima anyta susipažinau tik po to, kai pas kunigą dėl vestuvių tartis buvome nuvažiavę. Gal dabar ir keistai visa tai atrodo, nes draugavome tai ilgai, bet nebuvo tada mados, kad pana pas draugo tėvus vaikščiotų, - sako mano pašnekovė.

Po vestuvių abu ir toliau dirbo kolūkyje. Kazimieras – traktorininku, Valentina – brigadoje. Čia gimė dukra Benedikta. Kai pradėjo mažiau mokėti, Kazimieras pradėjo regzti planus, kaip čia iš kolūkio išbėgus. Taip po kurio laiko persikėlė gyventi į Švenčionėlius. Valentina beveik visą laiką iki pensijos išdirbo poliklinikoje, o Kazimieras padirbėjo ir kroviku, tiesa, neilgai, ir traktorininku, ir ant pervažos budėtoju, bet daugiausia dirbo mašinistu. Net ir į Švenčionėlius persikėlę, kaip ir dauguma tuomet, laikė karvę ar net dvi, paršelius augino. Tad darbas vijo darbą, o ir dabar sulaukę garbaus amžiaus be darbo nesėdi, tokia ta mūsų tėvų karta, žinanti, kaip sunkiai uždirbamas pinigas, ir nebijanti darbo. Švenčionėliuose gimė sūnus Darius.

- Gyvenime per tuos 60 metų buvo ir džiaugsmo, ir skausmo?

- Visko buvo. Vaikai gimė – buvo džiaugsmas, artimi žmonės mirė – skausmas, o kiek visokių bėdų, ligų buvo – tai vienas, tai kitas suserga. Per tuos 60 metų, žinoma, ir susipykdavome, ir taikydavomės gana greitai. Kuris nusileisdavome tokiose situacijose? Gal abu. Patylim patylim ir pradedam kalbėti... Kaip sakoma, susipykai, atėjai iki slenksčio ir vėl pradedi kalbėti, nes supranti, kad nei pykčiu, nei tylėjimu nieko nelaimėsi. Gilių konfliktų nebuvo. Gal čia prietarai išsipildė, buvo sakoma, jei jaunoji per vestuves atvažiavusi pas jaunąjį verkia, gyvenimas bus geras, jei ne – blogas. Valentina verkė, kad net numaldyti buvo sunku. Buvo dar vienas prietaras – jei šliūbo metu prie altoriaus žvakės dega gerai – gyvenimas bus neblogas, o jei uždegi ir gęsta – bus ne kas. Pas mus per santuokos mišias degė gerai. Gal kartais prietaruose ir yra kruopelytė gyvenimiškos išminties, - išgirstu atsakymą.

- O jeigu laiko ratą atsuktume atgalios, ar dabar, kai gyvenant kartu suvalgytas ne vienas pūdas druskos, pasirinktumėte vienas kitą?

- Aš tekėčiau už Kazio, - pirmoji į mano klausimą atsako Valentina.

- Pasipirščiau ir aš, nes gyvendami gerai pažinome vienas kitą ir džiaugsme, ir skausme, sugebėjome palaikyti vienas kitą. Čia gal nuo Dievo tokia paskirtis. Ir aš panų turėjau nemažai, ir ji turėjo kavalierių, bet mus traukė vieną prie kito lyg magnetu, - išgirstu Kazimiero atsakymą.

- O ar atsimeni, kaip pasipiršai? – klausiu Kazimiero?

- Čia, berods, buvo per Albino vestuves. Eidami iš jų ir sutarėme, kad rudenį jau ir savo vestuves atšoksime. Ir atšokome 1962 metų spalio 7-ąją. Į gyvenimą kartu mes žiūrėjome rimtai. Per tuos draugystės metus ne kartą kalbėjomės ir apie bendrą gyvenimą. Kadangi mane išaugino mama, nes tėvas negrįžo iš karo, dingo be žinios, sakiau, kad ir mama teks rūpintis. Visada išgirsdavau teigiamą atsakymą. Taip ir rūpinomės ir mano mama, ir Valės tėvais. Tokia mūsų buvo pareiga, - dėsto mintis Kazimieras.

- 60 metų kartu praėjo greitai, o kokia sėkmingo bendro gyvenimo formulė?

- Mūsų kartai teko nelengva dalia. Nuo vaikystės teko dirbti. Nebuvo kada apie užsienius ar kurortus galvoja, bet tai kartu ir stiprino saitus. Tik į bažnyčią visada rasdavome laiko nueiti. O pagrindinė sėkmingo gyvenimo kartu formulė – reikia mokėti įsiklausyti vienam į kitą, - beveik vienbalsiai į paskutinį mano klausimą atsako Valentina ir Kazimieras Šiaudiniai, neseniai paminėję deimantinių vestuvių sukaktį.

Algis JAKŠTAS