Dažnas pokario vaikystės metus prisimena kaip laimingą ir prasmingą laiką. Artimieji visom išgalėm stengdavosi apriboti mus nuo nepriteklių ir negandų, nesupratome tų laikų rūstybės ir globalių nelaimių. Būtent taip buvo mano aplinkoje ir vaikų, su kuriais bendraudavau, šeimose.

Senos nuotraukos atspindi svarbiausius vaiko gyvenimo momentus, parodo, kokiems įvykiams teikė reikšmę suaugusieji, kviesdami fotografus juos įamžinti. Kiekvienoje nuotraukoje yra vaiko ir suaugusio žmogaus pozicija, jų jausmai, tiesa, ir gyvenimo supratimas. Vartydama storus albumo lapus, prisiminiau aplinkybes, vardus, smulkmenas. Negaliu atsispirti pagundai pasidalinti tuo su skaitytojais, gal mano prisiminimai paskatins ir jus pasižvalgyti po savo gyvenimo laimingąsias akimirkas. Pagaliau, tai yra dalelytė Švenčionių miesto gyventojų gyvenimo būdo, istorijos, ir yra žmonių, kam tai tikrai įdomu...

Kaip aš pirmą kartą buvau gražuolė

Mano močiutė (nuotraukoje pirma iš dešinės) iki 1957 metų vasaros dirbo vaikų lopšelio, kuris glaudėsi buvusiame privačiame name Spalio g. (dabar Mažoji g.), vedėja. Užimti šias pareigas nuo pat lopšelio įkūrimo ją prikalbino vaikystės ir jaunystės draugas, gydytojas, o pokario metais sveikatos skyriaus vedėjas, Ignatovičius.

Kelią į lopšelį ir atgal žinojau labai gerai. Jeigu po darbo močiutė skubėjo namo, ėjo Spalio gatve, sukdavo į Lyntupių, paskui į Naująją, o prie Kryžiaus (taip visi vadino koplyčią Adutiškio, Vydžių, Naujosios ir Blekiškių gatvių sankirtoje) sukdavo į dešinę, link mūsų namų Adutiškio gatvėje.

Jeigu močiutė po darbo turėjo kokių reikalų, ji ėjo per lauką. Man šis kelias visada atrodė ilgas ir nuobodus. Nedaug kas prisimena, kad miesto erdvės tarp buvusios Spalio g. ir miesto centro po karo buvo visiškai neužstatytos. Namų nebuvo net prie centrinės Vilniaus g., juo labiau šonuose ar vidury ploto. Tai buvo pievos, o gal žolėmis apaugę buvę daržai su keliais tvirtais takeliais, išmindžiotais vietinių gyventojų, kad galėtų sutrumpinti sau kelią į bažnyčią arba cerkvę, turgų ir miesto centre buvusias kelias parduotuves. Vienas takas buvo lyg pagrindinis, gan platus. Tikriausiai, reikalui esant, ten važiuodavo traukiamas arklio vežimas.

Buvo laikas, kai arčiau namų ganėsi kelios karvės, ožkos. Paskui laikyti jas mieste buvo uždrausta.

Kai paaugau, pati atbėgdavau pas močiutę į darbą. Kartais, kai nebuvo su kuo žaisti, prailgdavo laikas, kartais tiesiog jos pasiilgdavau. O kartais iš smalsumo – močiutė pasakojo namuose apie lopšelio naujus baldus, žaislus, norėjau tai pamatyti. Kiek prisimenu, pati močiutė tik kelis kartus vedė mane į savo darbą, nežinau, kodėl to reikėjo.

Aną kartą buvau iš vakaro įspėta, kad rytoj eisime į darbą. Kad reikia gražiai atrodyti. Tas mane suintrigavo. Švariai ir tvarkingai – suprantama. O gražiai – prisiminiau savo neseniai trumpai nukirptus plaukus. Atseit nereikės kelis kart dienoje pinti kasų. Kadangi buvau labai dėl plaukų susikrimtusi, moteris, kuri juos nukirpo (nežinau, kas tai buvo – kirpyklos Švenčionyse tada tikrai nebuvo), padovanojo man nepaprastą kaspiną. Tai buvo, kaip paskui supratau, šilko medžiagos juosta, tvarkingai apsiūtais kraštais, gal prieškario laikų prabangios nuostabiai margai spalvotos palaidinės detalė. Tas grožis atpirko kasyčių praradimo ašaras. Nors žodis „bantas“ dabar priskirtas prie nenaudotinų barbarizmų, pasakykite, kuo džiaugėsi laiminga mergaitė, kai jai ant viršugalvio surišdavo šitą stebuklą?

Kaip dabar suprantu, garderobas mano, kaip ir daugumos kitų vaikų, buvo tiesiog skurdus. Kiekvienas rūbas, kol buvo naujas, tapdavo ,,geriausiu“, ,,išeiginiu“ (jeigu tokio prireikdavo). Tuo metu, kadangi buvo pavasaris, pasikeitė sezonas, ir aš paaugau, turėjau naują drabužį – trikotažinį puošnų viršų ir kelnes. Ilgai priešinausi, nenorėjau kelnių. Apkirpta ir su kelnėmis – taigi aš mergaitė, ne berniukas, vaikai juoksis. Kažkaip niekas nesijuokė, o net pavydėjo, kad šilta ir patogu, tai susitaikiau.

Kitą dieną prie močiutės darbo susitikome su žmonėmis, kurie matomi nuotraukoje – dviem moterimis ir berniuku. Nežinau, ar tai buvo švenčioniškiai, ar atvykę iš kažkur giminės ar draugai ir kodėl reikėjo tos bendros nuotraukos. Visi nuėjome į lauką, netoli lopšelio, nes močiutė vis skubėjo į darbą. Iš kur atsirado fotografas, paties fotografavimo ir kas buvo toliau, neprisimenu. Nuotraukos tos nemėgau, niekada nežiūrėjau ir su močiute neaptarinėjau. Joje buvo įamžinta mano nemaloni paslaptis. Ilgą laiką prisiminiau, kad aš, taip gražiai apsirengusi ir su „bantu“ ant galvos, kai jau susėdome fotografuotis, pastebėjau, kad mano panagės yra siaubingai juodos. Labai stengiausi jas nuslėpti, kad nesimatytų nuotraukoje.

Grįžusi namo, nubėgau pas močiutės seserį, kitą mano senelę, kuri jau kelias dienas siūlėsi nukirpti man nagus, o aš vis neturėjau tam laiko...

Žiūrėdama į tą nuotrauką, prisiminiau dar vieną epizodą. Už moterų nugarų matosi Švenčionių stačiatikių cerkvė. Tada ją lankė nemažai žmonių, buvo nuolatinis šventikas. Ir nors priešais buvo rajono vykdomojo komiteto pastatas, valdžia ramiai žiūrėjo į pasimelsti ateinančius senukus.

Vieną kartą kilo didžiulis skandalas. Kažkas pastebėjo ir pranešė, kam reikėjo, kad į visada atidarytą cerkvę iš netoliese esančio vaikų lopšelio auklė atvedė kelis vaikus. Oras buvo gražus ir sena auklė su vyresniais vaikais išėjo pasivaikščioti, kol po miego kitos tvarkė ir vėdino patalpas. Vedėja tą dieną su reikalais buvo išvykusi į Vilnių. „Bylos nagrinėjimas“ pasibaigė tuo, kad „nusikaltusią“ auklę atleido iš darbo. Jei bandytų kur nors Švenčionyse įsidarbinti, vietos jai neatsirastų. Laimei, ji buvo jau pensininkė. Lopšelio vedėja gavo įspėjimą „dėl nepakankamo auklėjamojo darbo kolektyve“, o moteris, kuri išvykusią vedėją pavadavo, taip pat gavo įspėjimą ir prarado kelių rublių piniginę premiją.

Močiutės viršininkas Ignatovičius privačiai jai pasakė, kad visa laimė, kad vaikai buvo nuvesti į cerkvę, o ne į bažnyčią, nes tai būtų suprasta, kaip vedėjos asmeninė iniciatyva. Ir perspėjo, kad jam prieš savo viršininkus vis sunkiau pasiteisinti, kodėl jis „nepastebi“ lopšelio vedėjos lankymosi pamaldose. Šios situacijos humoras slypi tame, kad žydas (nežinau, ar buvo tikintis judėjas, ar nuoširdus komunistas – pasitaikydavo ir tokių), gelbsti lenkę-katalikę nuo valdžios rūstybės. Teisingai sakoma, kad sena draugystė, pasitikėjimas visais laikais doriems žmonėms reiškia daugiau nei valdžios nurodymai, prasilenkiantys su jų įsitikinimais.

Su didele simpatija visą savo gyvenimą prisimenu tą žmogų, kurio dėka močiutė sulaukė pensijos savo mylimame darbe, o paskui mes abidvi Vilniuje pradėjome naują gyvenimo etapą.

Tamara JUSTICKA