Mintyse bandžiau sudėlioti, kokiu augalu norėčiau būti... Tikrai ne ąžuolu. Jis toks tiesus, vienkryptis, tvirtas. Ir ne žole – per daug ji vėjo gūsiams nuolanki, ir ne gėle – vienur jos liaupsinamos, o kitur išraunamos su šaknimis. Gal būčiau krūmas - aukštas tvirtas, kaip lazdynas ar jazminas – tiek daug krypčių- šakų, įdomios, geros visos, paukštelių prieglauda ir dar užuovėja, ir apsauga nuo pikto žvilgsnio...

Ir vis tik tvirtas, gal lankstus ar net niekuo neypatingas, kiekvienas esam reikalingas...

Inga UMBRASIENĖ