Į penktos kartos Vilniaus krašto verbų rišėjos Agatos Kolodziejczyk (stovi gale stalo) edukaciją susirinko gražus būrys pabradiškių.

Velykų laukimas pasideda nuo Verbų sekmadienio. Tradicinė lietuviška verba tai – puokštelė iš gluosnio ir kadagio šakelių. Tikima, kad anksti pavasarį prabundančių medžių ir krūmų bei amžinai žaliuojančių augalų šakelės turi magiškų galių, kad pašventinta verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs.

Tačiau Vilniaus kraštas nuo seno išsiskiria savitomis verbomis, kurios yra surištos iš džiovintų augalų. Šios verbos būdavo ir tradicinės Kaziuko mugės pasididžiavimas bei puošmena. Neretai tokias verbas žmonės įsigydavo ir kaip interjero puošmenas.

Etnografų duomenimis, Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijos susiformavo šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus išsidėsčiusiuose kaimuose ir perduodant iš kartos į kartą gyvuoja iki šiol. Pirmosios ikonografinės žinios apie verbų rišimą mus pasiekė iš XIX a. vidurio (Kanuto Rusecko paveikslas „Lietuvaitė su verbomis“ – 1847 m., etnografo Oskaro Kolbergo aprašymas – 1866 m. ir kt.).

Tokių Vilniaus krašto verbų gamyba yra ilgas, sudėtingas, žinių, meistriškumo, meninio skonio reikalaujantis darbas. Augalų rinkimas, džiovinimas, dažymas trunka beveik ištisus metus. Verbos komponuojamos ant lazdyno kotelio dėstant natūralias arba dažytas gėles, kitus augalus.

Kad nors kiek pravertų langelį į Vilniaus krašto verbų rišimo ir komponavimo paslaptis, Pabradės miesto kultūros centro direktorė Lolita Vilimienė ir renginių organizatorė Rūta Baliukonienė surengė edukaciją ir pasikvietė šio amato ir liaudies meno specialistę Agatą Kolodziejczyk. Iš anksto į užsiėmimą užsiregistravo gražus būrys pabradiškių, panorusių patiems išbandyti šį subtilų darbą. Agata atvyko su neįsivaizduojamais glėbiais džiovintų nendrių šluotelių, rugių, kviečių varpų, sausiukų žiedų, smilgų, kiečių ir kitokių žolynų. Moteris papasakojo esanti penktos kartos Vilniaus krašto verbų rišėja, o jos gimtasis Kriaučiūnų kaimas net vadinamas verbų sostine. Ji pasidžiaugė susirinkusių entuziazmu, taip pat aktyviai dalyvaujančiu jaunimu, nes tik perduodant šias tradicijas iš kartos į kartą jos bus išsaugotos.

Agata išdalino visiems vidutinio storumo lazdyno šakeles, kurios bus verbos pagrindas, siūlų ritinėlius ir parodė, kaip pradėti komponuoti augalus, kaip juos užfiksuoti siūlu, kad būtų tvirta ir nesimatytų siūlo. Pirmiausia – nendrių karūna, po to rugių varpų „ausytės“, po to sausiukų „sagutės“ ir taip vieną po kito dėliojant augaliukus gaunami raštai ir ornamentai. Žinoma, Agatos rankose ir augaliukai, ir siūlai tarsi savaime sukosi aplink kotelį, tačiau vadovaudamiesi jos patarimais ir edukacijos dalyviai pamažėle ėmė susidraugauti su žolynais. „Kokia jau bus verba, tokia, bet vis tiek nešiuosi sekmadienį į bažnyčią, - džiūgavo ne viena ką tik „iškepta“ verbų rišėja. – Juk tai mano rankų darbas!“.

Užsiėmimas buvo smagus, o laikas pralėkė nepastebimai. Su Agatos patarimais ir nuoširdžia pagalba verbos visiems pavyko puikiai. Graži įžanga į Velykų iškilmes.

Irena POŽĖLIENĖ

Autorės nuotr.