Dar visai vaikas buvau (tikrai dar net į mokyklą nėjau), o jau žinojau, kad gretimame kaimelyje gyvenančią jauną moterį vadina stipria. Tiesiog taip ir sako – stipri moteris. Kažkurį laiką aš net galvojau, kad tai tos moters vardas ir pavardė.

Netgi į paaugles ištįsusi nesusidomėjau, kodėl ta moteris taip ir tebevadinama stipria moterimi. Dažnai girdėdavau suaugusiuosius kalbant, kad ji vaikštanti vėl sumušta, bet niekam nesiskundžianti, visada visiems besišypsanti ir, pasak kaimynių, eilinį kartą nėščia. Žinojau, kad tos stiprios moters šeimoje auga daug vaikų. Tikslaus skaičiaus nežinojau, bet tikrai ne vienas ir ne du. Tiesą sakant, man tai nebuvo nei svarbu, nei įdomu: auga, tai tegul auga...

Dar vėliau kaimo žmonės vis kalbėdavo apie ją: tai ji lauką aria „su pilvu“ (suprask, nėščia), tai ji sunkius krepšius iš parduotuvės tempia, tai ji vėlgi stengiasi žmonėms į akis nepakliūti (suprask, vėl sumušta), tai jos vaikai sulindę į kaimynų daržus (suprask, kai tos moters vyras geria, į virtuvę niekas neturi teisės nė kojos įkelti). O stipri moteris šypsosi: vaikšto palei kaimynus, atsiprašinėja, bet šypsosi nors tu ką...

Kai visi kaimynai žinojo, jog stipri moteris jau greitai turėtų gimdyti (augo jau šeši berniukai), atsitiko nenumatytas dalykas: miške rastas jos vyro lavonas...

Sako, žmonės ir per laidotuves ją vadino stipria moterimi: sėdėjo vaikus apsikabinusi ir tylėjo, net akys nesudrėko, ne tik, kad ašaros skruostų nevilgė...

...Po beveik trisdešimties metų (sulaukusi penkiolikos išvažiavau iš kaimo, todėl kaimo gyventojų reikalais nesidomėjau) netikėtai susitikau „anų laikų draugę“. Abi džiaugėmės susitikimu, abi laiko turėjome, todėl nusprendėme susirasti vietą, kur galėtume susėsti ir paplepėti. Žinoma, radome, žinoma, plepėjome, žinoma, prisiminėme visus mūsų gimtojo kaimo gyventojus ir jų likimus, bet papasakoti norėčiau tik apie stiprią moterį...

Pasirodo, po vyro laidotuvių stipri moteris pagimdė dar vieną berniuką, o maždaug po pusmečio jos namuose atsirado kažkoks nematytas vyriškis. Jį pamatęs, artimiausias moters kaimynas „įvertino“ – sėdėjęs, aiškiai matyti...

Stipri moteris, pasirodo, ir vardą turėjo. Zita. Matot, kiek metų prireikė, kol sužinojau. O kaimynai, sako, tuomet turėjo apie ką kalbėti. Visus, ypač moteris, labiausiai domino to vyriškio atsiradimas: kas jis, iš kur jis, kodėl jis čia ir t.t.

Po kurio laiko kažkuriai kaimynei pavyko išsiaiškinti, jog Zita, gal pati, gal kažkieno paakinta, į kažkurio laikraščio pažinčių skyrelį įdėjo skelbimą, kad norėtų susipažinti su panašaus amžiaus vyriškiu. Sako, skelbime ne tik vaikų skaičių nurodė, bet ir prisipažino nebaigusi jokių mokslų, neturinti jokios profesijos, kol kas niekur negalinti dirbti dėl vaikų amžiaus. Tokie nė kiek nepagražinti biografijos faktai didelio galimų jaunikių skaičiaus lyg ir neturėjo sudominti, bet vieną potencialų kandidatą sudomino: perskaitė nuoširdų skelbimą ir iš karto atvažiavo nurodytu adresu. Ne tik atvažiavo, bet iškart ir pasiliko...

Na, atvažiavo, tai atvažiavo, bet kad jis ilgesnį laiką čia užsibus – niekas netikėjo. Taip ir buvo. Po poros savaičių „jaunikis“ dingo. Kaimo žmonės buvo savotiškoje euforijoje: sakėme, kad neilgam, sakėme, kad neužsibus, sakėme, kad čia kažkas ne taip... Užtat kai vėl tas vyriškis pasirodė, visų kaimo žmonių (beveik be išimties) apatinė lūpa atvėpo.. Kai kam tai gal ir žandikaulis iš nuostabos išniro – va tai tau naujiena... Į Zitos kiemą išdidžiai įriedėjo tais laikais „prestižu kvepiantis“ automobilis „Volga“, iš jo išlipo dingęs jaunikis. Po keleto minučių iš automobilio į namus buvo tempiami didžiuliai krepšiai, prikimšti kažkokių daiktų. Kaimo naujoku nejuokais susirūpino ne tik visi kaimynai, bet ir miestuose gyvenantys jų vaikai...

Daug kas norėjo jį pamatyti iš arti, pasikalbėti, šio bei to paklausinėti. Vienu klausimu sutarė visi, nors šiek tiek su tuo vyriškiu pabendravę – sėdėjęs, tikrai tikrai...

Šis vyras kažkodėl parūpo ir miestuose gyvenantiems kaimo žmonių vaikams. Mat tėvai jiems apie jį pripasakodavo visokiausių būtų ir spėjamų dalykų, kai kurie sakė, netgi šiek tiek jo prisibijantys, todėl ir susidomėjimas juo buvo neeilinis. Zitos kaimynų vaikai pradėjo įtartinai dažnai tėvus lankyti ir visi vis stengėsi su tuo susidomėjimą sukėlusiu žmogumi pasikalbėti.

Zitos artimiausio kaimyno sūnus, baigęs aukštus mokslus, užimantis aukštas pareigas sostinėje, pasikalbėjęs su kaimo naujoku, tėvams tik tiek tepasakė: „Tikrai sėdėjęs už finansinius nusikaltimus, draugų apgautas ir išduotas, sužlugdytas morališkai ir finansiškai, praradęs šeimą ir visą kažkada turėtą turtą, paleistas iš įkalinimo įstaigos, už Zitos skelbimo griebėsi kaip skęstantysis šiaudo. Jam nebuvo svarbu, kiek ta moteris turi vaikų ir koks jos statusas visuomenėje, nes jam skubiai reikėjo nors kažkokio stogo virš galvos, žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti ir būtinai apsistoti ten, kur jo niekas nesumanytų ieškoti. Nors pradžiai, nors keletui mėnesių.“

Zitos mylimasis (taip kaimo moterys pavadino šį vyrą) kaime buvo nuolat stebimas. Moterys pastebėjo, kad jo drabužiai „ne kaimiški“, t.y. brangūs, kad nesikeikia (kaimo vyrams tai netgi keistai atrodė), kad padėjo Zitai susitvarkyti žemės ir paveldėjimo reikalus, išrūpino vaikams pašalpas ir kt. Daug kas matė jį „aplipusį vaikais“: mokino juos pinti krepšius iš vytelių, kartu su jais vis kažką piešdavo, eidavo žvejoti į netoliese esantį ežerą, grybauti. Kai visi kaimo žmonės prie jo įprato, o ir jis su visais susipažino, organizuodavo vakarones su suneštinėmis vaišėmis, skatino žmones bendrauti, ieškoti įdomesnių užsiėmimų, domėtis savo krašto istorija.

Žinoma, būdavo ir taip, kad Zitos vyras (nors jo vardas buvo Vytautas, bet kaimo žmonės jo vardu nevadindavo, o tebevadino Zitos vyru) dažnai keletui dienų išvažiuodavo, vėl sugrįždavo ir vėl išvažiuodavo. Ne tik kaimynai, bet gal ir pati Zita nežinojo, nei kur jis važiuoja, nei ką nuvažiavęs veikia. Matydavo tik tai, kad į kaimą grįžta su lauktuvėmis ne tik Zitai, bet ir jos vaikams.

Jei kuriam Zitos kaimynui ar gretimo kaimo gyventojui prireikdavo kokio nors patarimo, jei nesuprasdavo kokių nors valdžios užmačių, visada eidavo pasitarti su Vytautu. Jo patarimais niekas nenusivylė.

Kai lyg ir nusistovėjo ramus kaimo gyvenimas, į Zitos namus dažnokai pasibelsdavo nepažįstami augaloti vyrai. Jie ieškodavo Vytauto, bet jo vis nerasdavo namuose.

Vieną labai ankstų rytą Vytautas kažkur išvažiavo. Visi galvojo, kad bus taip, kaip visada – grįš po keleto dienų.

Negrįžo. Ne tik po keleto dienų, bet nei po mėnesio, nei dviejų, nei pusmečio. Zita kažkokiais būdais sužinojo, kad kažkokio didmiestyje gyvenančio žmogaus bute rastas jo lavonas...   

Genovaitė ŠNUROVA