Naujausi įvykiai pasaulyje, tai, ką vėl matau socialinių tinklų erdvėje, ką matau ir girdžiu aplinkui, mane paskatino pasidalinti su Jumis, kai kuriomis mintimis.

Kaip pavyzdį, papasakosiu istoriją, kuri atėjo į galvą.

Tame pačiame name, toje pačioje aikštelėje daug metų gyveno kaimynai Jonas su Janina ir Bronius su Brone. Jie gyveno labai draugiškai, kartu leisdavo atostogas, keliaudavo, nuolat bendraudavo. Staiga Bronius su Brone pradėjo vis dažniau bartis. Jonas ir Janina gyveno ramiai, santarvėje ir meilėje, girdėjo skandalus už sienos tarp Broniaus ir Bronės, diskutavo tarpusavyje, tačiau susitikę su jais niekada nelietė konflikto.

Laikui bėgant, be riksmų girdėjosi kažkokie dūžiai, tai Bronius pasirodydavo sudraskytu veidu, tai Bronė – su mėlynėmis. Bronė pradėjo skųstis Janinai, kad Bronius tapo šiurkštus, žiaurus, o Bronius pradėjo dalytis su Jonu, kad Bronė iš proto kraustosi, kabinėjasi, isterikas kelia dėl smulkmenų. Tokiu būdu Jonas turėjo savo „tiesos“ paveikslą, o Janina – savo.

Laikui bėgant Bronė Janinai, o Bronius Jonui vis dažniau ėmė skųstis vienas kitu, sužalojimai darėsi vis rimtesni. Jonas ir Janina pradėjo dalintis tuo, ką išgirdo, Janina kaltino Bronių, o Jonas katino Bronę. Juk jie girdėjo skirtingą informaciją. Padėtis pas Bronių ir Bronę blogėjo, jie nustojo dirbti, atsirado finansinių problemų, jiems išjungė elektrą, šildymą, jie neturėjo ką valgyti.

Janina, taip sakant, palaikydama Bronę, savo socialinių tinklų puslapyje, šalia savo nuotraukos paskelbė Bronės nuotrauką, o Jonas, palaikydama Bronių, taip pat paskelbė jo nuotrauką. Bet šiaip Jonas ir Janina gyveno savo reikalais, dirbo, atostogavo, bet jau be Broniaus ir Bronės, šiltai miegojo, sočiai valgė, o kai susitikdavo aikštelėje su išsekusiais, alkanais kaimynais, Jonas plojo Broniui per petį, o Janina apkabindavo Bronę ir sakydavo abu jiems tuos pačius žodžius: „Aš palaikau tave, mano drauge! Meldžiuosi už tave!“. Ir ėjo toliau savo reikalais. Kai Bronius su Brone, negalėdami pakelti skausmo, paliko šį pasaulį, Jonas su Janina, iš savo profilių pašalino Broniaus ir Bronės nuotraukas, o vietoj jų įdėjo akcijos nuotraukas, palaikančias jų kieme gyvenusius, paliktus naminius augintinius, kurie ten mirdavo iš bado, bet patys niekada taip ir nepamaitino nė vieno vargšo gyvūnėlio...

Žmogaus smegenys – tai savotiška užprogramuota atminties kortelė, į kurią seneliai, tėvai, visuomenė instaliavo savo įsitikinimų sistemas, pažiūras, ir viskas, kas šioms sistemoms prieštaraudavo, tapdavo priešais. Juk kokia viso negatyvo priežastis? Absoliutus kažkieno nuomonės neigimas, tai yra priežastis ta, kad viskas vyksta ne taip, kaip nori ego.

Žmonės su panašiomis programomis vienijasi į taip vadinamąjį „savo ratą“, „draugų ratą“. Kai kas nors iš šio rato dėl informacijos, kuri nuolat pumpuojama į žmones, vis daugiau ir daugiau, pradeda keisti įsitikinimų ir pažiūrų sistemas, tada šis žmogus iš vieno rato patenka į kitą ratą. Visi šie ratai yra riboti. Žmonėms, esantiems ribotose erdvėse, reikia maisto, o maistas yra tam tikros krypties informacija. Taip žmonės ir sukasi amžinajame Samsaros rate.

Atėmus iš tų žmonių informaciją, jie netenka maisto, dėl to gali atsirasti psichikos sutrikimų, emocijos pradeda svyruoti, sukyla nerimas, žmogus nenusėdi vietoje. Tačiau toliau teorijos, minčių, žodžių jie nepajėgūs veikti. Užuojauta, pagalba bėdoje, viskas baigiasi tik žodžiais. Kaip ir šiame pavyzdyje, žmonės gali pasakyti užuojautos žodžius, užsidėję liūdną kaukę, pakabinti plakatą, vėliavą, išeiti į mitingą, užsidėti vėliavėlę ant profilio nuotraukos ir viskas. Tik tūkstančiai iš šimtų milijonų daro tikrus veiksmus. Kodėl žmonės pajėgūs veikti? Nes jų instinktus valdo jų ego sistema, o vienas pagrindinių instinktų – savisaugos instinktas – pasąmoningai saugo juos nuo bet kokio skausmo, nuo bet kokios įtampos. Tikra pagalba kažkam reikalauja mažiausiai įtampos, o daugiausiai, tokiais atvejais kaip karas, – pasiaukojimo.

Dauguma žmonių tai daro nesąmoningai. Posakis „kam rūpi kažkieno skausmas“ tinka ir tiems, kurie tai daro sąmoningai, vedami savo egoizmo, ir tiems, kurie tai daro nesąmoningai, nes, to nesuvokia. Gimęs žmogus yra tarsi nauja, tuščia atminties kortelė, viskuo kitu, tame tarpe ir virusais, prisipildo augimo procese. Tam tikra informacija puikiai valdo didžiules žmonių mases. Todėl ir yra posakis – banda. Informacija yra piemuo, o žmonių masės – avių banda, kurią valdo informacija. Svarbiausia, kad visos šios masės besąlygiškai tiki, kad turi savo nuomonę, kad jos pačios daro pasirinkimus. Tačiau iš tikrųjų jie neturi nuomonės, pasirinkimo, jie iš tikrųjų net nežino, kas jie tokie, juos totaliai valdo informacija.

Šiukšlių atsikratyti visada galima, tai nėra lengva, bet dėl to verta gyventi. Nei blogis, nei gėris mūsų gyvenime neatsiranda savaime, mes patys juos pasirenkame, ir už pasirinkimo pasekmes taip pat turėsime atsakyti patys.

Slava ZELEV