Mes turime 139 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:314
mod_vvisit_counterŠią savaitę:5724
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9670

Aš myliu Švenčionis, bet...

2021 m. liepos 17 d.

Štai einu Švenčionių gatvėmis. Jau neblogai išgražintos. Patraukęs į miesto pakraštį vienoje iš gatvių tiesiog sustoju pakerėtas žydinčių liepų kvapo. Tai štai ko man trūko iki visiškos laimės! Kai šitie medžiai žydi, nereikia jokių gėlių. O ir liepų paunksmė tokia maloni, kai karštai svilina vasaros saulė. Dabar eini centrine miestelio gatve ir norisi palįsti po žeme ar išskleisti „parasolį“, nes tik parke dar liko medžių. O jaunystėje būdavo eini ta gatve, apsodinta nedidelėmis liepaitėmis, džiaugiesi. Sako, kad dabar nėra kam rudenį šluoti lapų, tai todėl tas liepas ir išpjovė. Kitas aiškina, kad jos buvusios jau senos, neišvaizdžios kaip kokie baobabai, apdaužytos automobilių, aplaužytos, žaizdotos, iškeldavo iš savo vietų šaligatvio plyteles… Vienas vargas su jomis buvęs. Va, dabar viskas lygu, gražu… Staiga eidamas tuo lygiu šaligatviu vos nepasitiesiu visu ūgiu. Būtų buvę juoko. Ogi šaligatvyje norėta padaryti nuožulas, kad neįgalieji galėtų lengvai pervažiuoti. Man atrodo, kad tas plyteles klojo visiški nemokšos, niekada nedirbę tokio darbo. O tie, kurie tokį darbą „priėmė“ tikriausiai visiškai nematė to šaligatvio. Mačiau, kaip jie kadaise tas plyteles „dėstė“. Vienas lėtuko dirba, kitas – guli ant smėlio krūvos, atrodo, kad tuoj tuoj pakratys kojas, o trečias kol nesurūko trijų cigarečių, tai nepradės nieko daryti. Po kurio laiko vyrai apsikeičia vaidmenimis.

Gal reikėtų juos sugaudyti, pasodinti į neįgaliųjų vežimėlius ir tegul jie pavažinėja po tuos „guronus“ nors kokį pusdienį. Tiems, kurie nematė blogai padaryto darbo, užrišti akis ir tegul vaikšto tais šaligatviais. Gal įsidėmės tas nepatogias vietas, kurioms sutvarkyti tereikia daugiau noro, negu pinigų ar kokių kitų išteklių. O gal vien tik didelio noro ir darbščių rankų pakaktų. Matyt, šito „mūsuose“ labiausiai ir trūksta. Nemanau, kad pusšimčiui plytelių sustatyti į vietą reikėtų kurti brangų projektą, ar skelbti konkursą. Šitos plytelės dar pusšimtį metų gali stovėti, atsiprašau, gulėti ir nieko joms neatsitiks. Gal yra Švenčionyse žmonių, kurie tai su džiaugsmu padarytų per kelias valandas? Juk tuo šaligatviu per dieną praeina ne vienas šimtas žmonių, tai jaučia ir mato. Po to stebimės, kad sutiktas pažįstamas, gyvenantis „jūsuose“, jums sako:

- Tai tie jūsų Švenčionys… Vos sprando nenusisukau... Vos automobilis nenuskendo vidury miestelio...

O šiaip, tai gražus Švenčionių miestas. Vien išgirdęs jo pavadinimą apie kokią nors šventę pagalvoji. Kad ne pandemija, tai rodos švęstum ir švęstum… Būtų labai malonu vakarop pasivaikščioti mūsų „Brodvėjumi“, bet kad fūros ir miškovežiai juodų dūmų kamuoliais mus verčia kvėpuoti. Kiek kartų buvo žadėta! Pradedant „anais“ laikais, baigiant šiais. Jau nežinia kiek projektų buvo „sukalta“ ir kiek pinigų kažkas už tai „nukalė“. Žadėjo, kad Švenčionyse oras bus kaip kurorte, gal net pakalnutėmis ir gvazdikais kvepės! O dabar štai pradedant penktadieniu tuntai „tamabylių“ lekia į vieną pusę, o sekmadienį kaip susitarę, tuoj po pietų iki vakaro sutemų – į kitą. Vieną dieną žiūriu, tos mašinos kažkaip nepaprastai lėtai ėmė važiuoti. Visas karavanas mašinų! Ne kaip koks žymus žmogus numirė? Ne, pasirodo, kad „trikojis kaltas“. Galėtų tas trikojis dažniau pasisukioti mūsų mylimuose Švenčionyse, bet gal yra pelningesnių vietų...

Tai vieni sėdi prie „teliko“ savo trobose ir butuose, kiti išdrįsta parke ant suoliukų džiaugtis fontano vėsa. Tuos suoliukus ką tik „greituoju būdu“ nudažė geri dėdulės. Kažin, gal dažai po poros mėnesių nusilups, bet va dabar – gražu! Žmonės aptarinėja visas savo gyvenimo naujienas, ligas. Kelios jaunos mamos atsiveža savo kūdikius pailsėti toliau nuo gatvės šurmulio. Vis tyliau, gali savo reikalus neskubėdamos aptarti. Kai kurie prisimena artėjantį svarbų Švenčionių 535 metų jubiliejų, nes jau miesto parko kampas pasipuošė įspūdinga gėlių arka. Jei nematėte įspūdingesnių, tai nuvažiuokite į Pakruojo dvarą. Dar kiti neskubėdami keliauja tykiomis gatvelėmis ar pamiškių takais. O miške jau prisirpusios žemuogės, kurių kvapas jaučiamas net miško keliuku pėdinant. Taip ir gyvename. Vis tiek aš myliu Švenčionis, čia taip paprasta ir jauku būna, ypač sapne.

Izidorius KIMSĖNAS