Kiek prisiminimų sukelia nuotraukose užfiksuoti artimieji, draugai, kelionių įspūdžiai, gimtosios vietos...

Vartau fotoalbumus, kuriuos dar vaikystėje įvardinau kaip „mamytės“ ir „tėvelio“. Dar 1965 m., būdamas 16 metų, pasisodinau tėvelius ir jiems aiškinant aprašiau visas nuotraukas. Praėjo pusė amžiaus, Anapilin iškeliavo tėveliai, liko prisiminimai. Vėl vartau albumus, žvilgsnis sustojo ties nuotrauka, pažymėta numeriu 390, o sąsiuvinyje užrašyta „Kaunas, Vilijampolė, Panerių g. 69, šeimininkai Grigaliūnai“. Prisimenu, kai a.a. Mamytė Veronika Lapackaitė-Jankauskienė pasakojo, kad Kauno inteligentija kvietė iš buvusio lenkų okupuoto krašto Birutės bendrabučio mokinius į Kauną atostogų laikotarpiui. Mamytė pasakojo, kad ją maloniai priėmė šeimininkas – Lietuvos karininkas, jo žmona – mokytoja, augino dukrą Sigutę, sūnų Raimundą. Esant svečiams ir ją kviesdavo prie stalo, o ji drovėjosi, nes augusi kaime (Švenčionių raj.), nežinojo, kaip elgtis su stalo įrankiais, valgant įvairius patiekalus...

Tad kilo mintis surasti tuos geruosius žmones, padėkoti jiems už svetingumą, geraširdiškumą. Jau žinojau, kad Lietuvos nacionalinis muziejus, kartu su Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga leidžia seriją „Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918-1953“. Ir štai ant mano stalo devyni tomai šio puikaus leidinio. Vartau III tomą ir 214 psl. pamatau nuotrauką ir suprantu, kad mano ieškomas karininkas, tai majoras Ignas Grigaliūnas. Toliau įvykiai klostėsi žaibiškai. Susisiekiau su leidinio vienu iš iniciatorių Vytautu Zabielsku, sužinojau Raimundo Grigaliūno telefono numerį. Deja, nežinojau, kad jis miręs 2000 m. Nuvykstu 2014 m. kovo 8 d. į Kauną. Mano dideliam džiaugsmui Panerių g. 69 niekas nepasikeitė: ir gatvės pavadinimas tas pats, ir namo numeris 69. Deja, namo gyventojai papasakoti nieko nesugebėjo. Vėl kalbinu Vytautą Zabielską, Vilių Kavaliauską, deja, kitų duomenų nėra. Ir prisimenu, kad Čikagoje gyvena p. Karolis Avižienis, su kuriuo maloniai bendraujame jam lankantis Lietuvoje. Kovo 26 d. Skambinu, pasirodo, jis pažįsta p. Sigutę Grigaliūnaitę-Žemaitis. Pažada surasti telefoną. Labai operatyviai, tą patį vakarą sulaukiu pono Karolio skambučio ir man diktuoja p. Sigutės telefono numerį.

Sekančią dieną, 2014 m. kovo 27 d., jaudindamasis surenku numerį ir jau išgirstu energingą p. Sigutės balsą. Prisistatau, kad esu sūnus Veronikos Lapackaitės, kuri 1940 m. vasarą svečiavosi jų namuose Vilijampolėje, kad po daugelio metų noriu padėkoti už parodytą svetingumą. Jau sekančią dieną sėdu rašyti laišką, siunčiu nuotraukas. Užsimezga graži draugystė. P. Sigutė aprašė šeimos istoriją, kurią norėčiau pateikti maloniam skaitytojui. Šeimos istorija yra jaudinanti, daugeliui primenanti tą sudėtingą situaciją, kai reikėjo trauktis iš Lietuvos, palikt gimtus namus, gimines, draugus.

Sigutė

Gimusi Fredoje, augo Vilijampolėje nuo 1932 m. mat tėvai statė namą Panerių g. 69. Atėjus vokiečiams, šis rajonas buvo paverstas žydų getu, tad namą teko parduoti ir toliau gyveno Žaliakalnyje. 1941 m. tėvas majoras Ignas Grigaliūnas buvo paleistas iš kariuomenės. Žmogus, padėdavęs pjauti malkas, valyti kiemą, iš esmės alkoholikas, o tuo metu „didelis žmogus“ įspėjo, kad visi išvažiuotų iš namų, kadangi rytą išveš. Šeima pasitraukė į Panemunę, o 4 val. prasidėjo karas. Liepos 31 d. šeima peržengė Lietuvos – Vokietijos sieną Kybartuose. Kadangi dienos metu vyko bombardavimai, keliauti teko naktimis, daugumoje traukiniais. Po kelių savaičių pasiekė Breslau (dabartinis Vroclavo m. Lenkijoje). Iki karo pabaigos tai buvo nuostabiai gražus miestas. Toliau teko keliauti iki Drezdeno. Kadangi mieste nebuvo jokios karo pramonės, visi manė, kad čia nebus bombarduojama. Čia tėvai, brolis Raimundas ir Sigutė pradėjo dirbti fabrike, padedant įstaigai, besirūpinančiai karo pabėgėliais. Tėvas ir brolis Raimundas dirbo po 8 val. Sigutė kitame skyriuje – po 12 val. Nuo namų iki fabriko kelionė truko 1,5 val. ir tiek pat atgal. Vasario 13 d. vakare 22:30 prasidėjo baisus bombardavimas. Pirmas dvi valandas bombardavo anglai, naktį dvi valandas rusai, dienos metu dvi valandas amerikiečių oro pajėgos. Pirmiausia bombos krito į geležinkelių stotį. Stotyje buvo tiek žmonių, kad nebuvo galima net pajudėti. Stotyje Sigutei teko būti su žmogumi, kuris pabėgo iš vokiečių kariuomenės. Pasigirdus lėktuvų gausmui, nutarta trauktis iš Drezdeno, perbėgus tuščią aikštę, bėgo kuo toliau. Pirmos bombos krito į stotį, kiek matėsi – niekas neišbėgo. Sigutė norėjo stoti po patilte, bet tas žmogus neleido, paguldė prie mūrinės sienos, o viršuje geležinkelio bėgiai.

Teko dvi valandas gulėti. Bombos krito „kaip žirniai iš maišo“. Degė namai, šaligatviai, gatvės, vanduo. Aplink liepsnos, juk bombos fosforinės. Po patilte, kur Sigutė norėjo pasislėpti, sustojo sunkvežimis su kariškiais, visi buvo oro bangos sudraskyti. Dievas saugojo Sigutę. Vėliau, dirbant Kanadoje, vienas bendradarbis kanadietis, karo metais tarnavęs aviacijoje anglų kariuomenėje, tvirtino, kad geležinkelio stoties rajone nė vieno gyvo neliko. Jis ir metė bombas į geležinkelio stotį. Drezdeno tragedija aprašyta David Irving „The destruction of Dresden“ (1965, New York). Miestas degė 7 dienas ir 8 naktis. Britų 773-ų lėktuvų armada numetė 650 000 bombų, o amerikiečių dalyvavo 311 lėktuvų (kiek numesta bombų nepateikiama), apie rusų dalyvavimą nutylima. Jeigu Hirosimoje žuvo 71 379 gyventojai, Tokijo 83 793, tai Drezdene 135 000 gyventojų. Degantį miestą buvo galima matyti už 200 mylių.

1948 m. Sigutė pirmoji atvyko į Kanadą. Buvo vežamos jaunos, netekėjusios merginos namų ruošos darbams, vyrai – miškus kirsti, geležinkelių statybai, pas ūkininkus. Teko dirbti tarnaite po 12 val. į dieną. 1949 m. atvažiavo Juozas Žemaitis. 1949 m. rugsėjo 17 d. sukūrė šeimą. Pavyko įsidarbinti siuvykloje. Juozas pas ūkininką. Po 12-os metų išsiskyrimo į Ameriką atvyko tėvai. Tėvas dirbo Kenosha Wise automobilių gamykloje, išdirbo 19 metų, sunkiai sirgo ir 1968 m. mirė, sulaukęs 68 metų amžiaus. Artimųjų pervežtas į Čikagą, palaidotas lietuvių šv. Kazimiero kapinėse. Šalia atgulė mama Stasė Jasiukevičiūtė Grigaliūnienė (mirė 1996 m.), brolis Raimundas (2006 m.), jo sūnus Raimundas, Raimundo žmona Loreta, vyras Juozas Žemaitis (2004 m.), dukra Daiva (1998 m.), mamos sesuo Bronė Jasiukevičiūtė -Jameikienė, dr. Ona Vaškevičiūtė.

Be galo skaudu, kad taip greitai šį mielą pasaulį paliko patys artimiausi žmonės. Tokia sudėtinga p. Sigutės gyvenimo istorija.

Mama

Mama Veronika Lapackaitė gimė 1922 m. Naujasodžio kaime Švenčionių valsčiuje. Šeimoje augo keturios seserys ir trys broliai. Brolis Vaclovas baigė siuvimo mokslą Vilniuje lenkų okupacijos laikais, dirbo siuvimo dirbtuvėje Didžiojoje gatvėje. Brolis pakvietė į Vilnių ir sesutę Veroniką, leido mokytis į amatų mokyklą (buvusią Bernardinų sode). Kunigo K. Čibiro dėka gavo vietą gyventi „Birutės“ bendrabutyje. Kaip Mamytė rašė „Praeities prisiminimuose“ „Pirmą atostogų vasarą patekau į Kauną, Vilijampolę, Panerių g. 69, Grigaliūnų šeimą, šeimininkas buvo majoras, o žmona – mokytoja, turėjo du vaikus: dukrytę Sigutę ir sūnų Raimundą, buvo šeimininkės motina. Mūsų bendrabučio mokinius ėmė atostogoms žmonės, tad man teko Kaunas. Šeimininkė buvo labai gera, visad valgiau su šeimininkais, o jei svečiai būdavo, ir kartu sodino prie stalo. Aš labai varžiausi aukšto rango kariškių, norėjau valgyt virtuvėje, bet neleido. Baigiantis atostogoms, prieš išvažiuojant nupirko suknelę ir batukus. Kokia buvau laiminga. Padėjau darže dirbti, indus suplauti. Labai gaila buvo išvažiuoti“. Baigusi mokslus 1942 m. jau vokiečių okupacijos laikais gavo darbą Švenčionyse. 1946 m. ištekėjo už Balio Jankausko, gyveno Daubariškės kaime, dirbo klubo vedėja, rengdavo spektaklius, organizuodavo tautinius šokius, už ką buvo gąsdinama stribų, kad bus išvežta į Sibirą. 1956 m. šeima persikėlė gyventi į Švenčionėlius, kur tėvelis sudegintos karo metais sodybos vietoje pastatė mūsų namą, mamytė pradėjo dirbti Švenčionėlių mokykloje-internate, kur dirbo iki pensijos.

1947 m. gimė sūnus Raimundas (tai Sigutės broliuko prisiminimui). 1949 m. – šių eilučių autorius.

Tėvelis mirė 1975 m., palaidotas Švenčionėliuose, Mėžionėlių kapinėse. Mamytė, išgyvenusi 85 metus, Anapilin iškeliavo 2007 m. kovo 14 d., taip ir nesusitikusi su p. Sigute. Palaidota taip pat Švenčionėliuose, išgyvenusi lenkų, sovietų, vokiečių ir vėl sovietų okupacijas.

Teko skaityti p. Algimanto Gurecko straipsnį „Atgauta sostinė“ (Draugas, 2014 m. spalio 28 d.), kur puikiai aprašyti to meto įvykiai, susiję su mūsų krašto istorija.

Tai kartai teko baisūs išgyvenimai, tad šiandien džiaugiamės atgauta laisve, branginkim ją.

Tokie dviejų lietuvaičių likimai neatsiejami nuo sudėtingos mūsų Lietuvos istorijos. Gailiuosi, kad būdamas labai užimtas, nesuradau Grigaliūnų šeimos anksčiau, kai gyva dar buvo Mama. Dėkoju p. Sigutei už gražų bendravimą, puikius laiškus, gausų fotoarchyvą, dokumentus, kurie buvo persiųsti man. Linkiu geros sveikatos, geros kloties.

Zigfridas JANKAUSKAS