Lietuvos gamtoje – vasara! Jūs visai be reikalo žiūrite į kalendorių – jis negali nieko pasakyti, nes yra sukurtas žmonių ir nepavaldus kintančiai gamtai. Arba jam nepavaldi gamta, savo didybe esanti labai kukli, tyliai daranti savo darbus. Ir tai, ką ji veikia, ką atlieka, yra įprasta pačiai gamtai ir visada „nelaukta“ mums.

Taigi, lyg ir nelauktai netikėtai – Gamtos vasaros pradžia. Arba – perėjimas iš pavasario į vasarą, kuris kitąmet būtų dar ryškesnis, charakteringesnis. Šiemet labai ženklaus lūžio nebuvo, tačiau apie kitokią gamtą ir jos įvykius praneša ir liudija visi: augalai, vabzdžiai, paukščiai ir žvėrys. Kokių ženklų turėtume žvalgytis?

Šiemet kai kurie vasaros ir pavasario ženklai regimi vienu metu, todėl kai kas gali klaidinti. Tiesiog, vėsa ir sniegas iki pirmosios gegužės dekados gerokai sulėtino žolinių augalų ir net medžių gyvybinius procesus. Todėl net dabar rytų Lietuvoje miškai nespėjo iki galo apsirengti žaliojo savo rūbo – baltuojant ievoms, lapuočių medžių viršūnės tebebuvo dar pusiau permatomos. Visa tai ateina kartu su gamtos vasaros pradžia, o ją skelbia gyvūnai – štai daugelio paukščių lizduose auga jaunikliai, kiti paliko namus. Gimsta pirmieji stirniukai, elniukai, o briedžiukai jau sutvirtėję. Lapiukai palieka pirmuosius savo namus – lapės mamos juos išveda iš urvų, kuriuose jie buvo atvesti ir praleido pirmus pusantro mėnesio. Dabar jau reikia naujų namų, nes senieji urvai knibžda blusomis, be to – aplinka tapo nesaugi, girioje daug kas jau žino apie jų buveinę. Kitas urvas bus daug paprastesnis – negilus; lapei nereikia jo kitokio, nes čia lapiukai praleis nedaug laiko, greitai vėl kelsis į naujus namus. Vilkų pasaulyje pokyčiai panašūs, tik vilkiukai dar maži, auga ne taip sparčiai, kaip lapiukai - kol kas jie savo laiką leidžia šildydamiesi saulėje, snausdami ir žaisdami. Žaidimai gamtoje labai svarbūs, nes taip sutvirtėja raumenys ir išmokstama viso to, ko prireiks gyvenime.

Pakilo pievų žolė, joje jau gali slapstytis griežlės – jos neseniai sugrįžo ir dabar galime klausytis iš žolių jūros sklindančio nepaukštiško džeržgimo. Griežlė visoje Europoje yra labai reta, daug kur jai jau seniai nebelikę vietų perėti, o ir tos pačios nėra saugios – vasaros šienapjūtės yra baisi naikinanti jėga. Lietuvoje džiaugiamės, kad griežlių dar turime. Tiesa, daugeliu atvejų jų gausa nuo mūsų nepriklauso. Galime sakyti, jog savotiška apsaugos priemone tapo biurokratų paprotinimas leisti natūralias pievas šienauti ne 2 kartus, bet 1 kartą ir tą padaryti iki rugpjūčio pabaigos. Jei visi laikytųsi tokios tvarkos, griežlėms būtų ramiau. Deja... Antra vertus – mes žinome, kad nuo mūsų į rytus, o po to – į pietus ir vakarus šie paukščiai yra labai nuožmiai (neradau kitokio žodžio) šaudomi. Didelio proto čia nereikia – nušauti ir suvalgyti „Dievo siųstą“ paukštį. O kokia ji – griežlė? Gerokai mažesnė už kurapką, labai slapi. Pamatyti ją pavyksta labai retai. Ypatingas griežlių „šeimyninis“ gyvenimas: patelės gyvena pievose, o patinėliai atskrenda, pagriežia keletą dienų ir po trumpos pažinties su patele skrenda tolyn. Kur? Toks skrydis gali siekti dešimtį kilometrų, bet taip pat sėkmingai – ir šimtą.

Bene aiškiausiai apie Gamtos vasarą praneša pražydę augalai – pievose šilkažiedės gaisrenos, vėdrynai, gegužraibės, miškuose – paprastieji ąžuolai, o mūsų sodybose – alyvos ir kaštonai. Kažkada visų jų (kaip ir sodų) žydėjimas buvo labai nuoseklus, visada buvo galima žinoti, kas seks po ko. Dabar šie principai išsiderino, ne vieną šiltą pavasarį sodai, alyvos, kaštonai ir tulpės žydi vienu metu. Šiemet vėl viskas kitaip.

Tačiau kaip ten bebūtų, Lietuvos gamtoje jau vasaros pradžia. Tiems, kas ja abejoja, reikia palaukti tik keletą dienų. Tada apie vasarą praneš kalendorius. Bet – jau šiek tiek pavėluotai.

Selemonas PALTANAVIČIUS