Pavasaris įžengia į baigiamąją fazę. Liko tik vienas kalendorinio pavasario mėnuo – gegužė. Baigiasi ir pavasarinė laukinių gyvūnų ir paukščių migracija. Išsiskirsto stirnų būriai. Jau nepamatysi jų po 10 ir daugiau viename būryje. Vis rečiau į žieminių rapsų ir žiemkenčių laukus pasimaitinti išeina ir Lietuvos miškų karaliai briedžiai. Besibaigiant pavasarinei fotomedžioklei, galima prisiminti ir keletą smagių susitikimų su šiais atsargiais žvėrimis.

Gaila, kad pats aktyviausias fotomedžioklės sezonas sutapo su griežtais karantino draudimais, kai negalėjai be rimtos priežasties kirsti savivaldybės teritorijos ribų, o mano patys produktyviausi fotomedžioklės plotai – už Švenčionių rajono ribų. Ką padarysi, yra kaip yra, teko važinėti po Švenčionių rajoną, o kai jau buvo galima, patraukiau į savo pamėgtas fotomedžioklės vietas. Žinoma, aš nesėlinu mišku, nesėdžiu slėptuvėse kaip mano kolegos Rimantas Nalivaika ir Jonas Barzdėnas. Mano fotomedžioklės – fotografavimas iš automobilio. Žinoma, taip nepadarysi superinių kadrų, bet čia, kaip sakoma, ir aklai vištai grūdas kartais ima ir nukrenta, taip ir mano atveju.

Pirmas smagus susitikimas su briedžiais šį pavasarį įvyko jau grįžtant į namus. Važiavau neskubėdamas vieškeliu ir staiga matau, ant kelio stovi briedžiokas ir skabinėja pakelės krūmus. Modelis buvo kantrus ir bent minutę stovėjo ir pozavo. Laukiau ir aš kol jis nueis nuo kelio. Važiuoti pro stovintį ant kelio briedį kažkaip nedrąsu. Žinok, kas jam į galvą šaus. Išsiskyrėme taikiai – briedžiokas, pakramsnojęs krūmų viršūnėlių, pasuko į mišką, o aš ramiai galėjau važiuoti toliau...

Kitas išvažiavimas ir vėl buvo sėkmingas. Pavyko padaryti gražų šeimyninį briedės ir briedžiuko portretą.

Bene įspūdingiausias susitikimas įvyko po kelių dienų, kai pasukęs miško keliuku pamačiau vidurį jo stovinčią briedę su briedžiuku, kuris iš pradžių slėpėsi už mamos, o paskui vis drąsiau ėmė kaišioti galvą ir žiūrėti į besiartinančias dvikojes būtybes. Keistas jausmas apima, kai žingsnis po žingsnio artėji prie galingo ir atsargaus miško žvėries. Žinoma, negalima pažeisti saugaus atstumo ir gąsdinti savo stichijoje esančio žvėries. Padaręs keletą kadrų grįžau palengva į automobilį, o briedžiai, kiek palūkuriavę, dingo miško tankmėje. Tą pavakarę pavyko padaryti dar vieną gerą briedės ir briedžiuko fotografiją.

O štai rytais fotomedžioklės sekėsi kiek prasčiau. Tik vieną rytą pavyko nufotografuoti briedžius kirtavietėje. Tiesa, ir kitą kartą pavyko nufotografuoti bėgantį briedį.

Teik būtų apie šio pavasario briedžių fotomedžioklę. Būtų naivu tikėti, kad kiekvienas išvažiavimas į laukinę gamtą padovanos puikią fotografiją. Kartais gali padaryti porą gerų foto, o dažniausia grįžti tuščiomis, bet esmė pamatyti, kad ir iš tolo, pasigėrėti išdidžiais galingiausiais Lietuvos miškų gyvūnais – briedžiais. Beje, daugiausia šį pavasarį per vieną pavakarę pamatytų briedžių buvo 18. Žinoma, ne vienoje vietoje, bet keliose. Vienoje vietoje pavyko suskaičiuoti 8 briedžius, bet nė vieno iš to aštuoneto nepavyko nufotografuoti, buvo jau tamsu. Štai toks būtų pasakojimas apie mano šio pavasario briedžių fotomedžioklę. Bundant gamtai, reikės imtis peizažo fotografijų...