Dažną pavasarį šalpusnių žiedai ima geltonuoti vos nutirpus sniegui – šis augalas žydi labai anksti. Pavasarį geltoni graižai pakyla ant 10-15 centimetrų ilgio pūkuotų ir retais lapeliais apkibusių kotų. Juose lankosi daugelis pavasario vabzdžių.

Dieną šalpusnio žiedynai pakyla, būna atgręžti į saulę, naktį jie užsiveria ir nusvyra žemėn – tuo metu naktys būna dar labai šaltos, reikia saugotis. Esant šiltiems orams, šalpusniai jau balandžio gale ar gegužės pradžioje baigia žydėti ir graižuose susiformuoja sėklos. Jos būna su skristukais – pūkais, panašiai kaip kiaulpienės. Sėklos subręsta per porą savaičių ir vėjo išnešiojamos – čia augalui pasitarnauja lengvi papurę skristukai.

Tik šalpusniams baigiant žydėti, pradeda augti apskriti lapai. Jų viršutinė pusė žalia ir plika, o apatinė padengta baltais pūkais. Tokie lapų pusių skirtumai neliko nepastebėti – šalpusnius dažnai vadina močeklapiais (močeka – pamotė) – atseit, viena pusė švelni, o kita – ne.

Ankstyvojo šalpusnio lapai naudojami kaip kosulį lengvinanti priemonė. Net lotyniškas jo vardas (Tussilago farfara) sako tą patį, nes žodis „tussi“ – kosulys, taigi – „priemonė nuo kosulio“.

Selemonas PALTANAVIČIUS