Paskaitęs gerbiamos Tamaros Justyckos straipsnį apie senuosius Švenčionių fotografus pabandysiu pratęsti mintį ir prabėgti kokį šimtmetį ir paminėti kai kuriuos fotografijos žmones.

Panagrinėjus vadinamąsias postkartes iš 1915 metų aiškėja įdomus faktas. Iki vokiečių atėjimo lygiai tokios pačios sutinkamos su rusiškais užrašais. To meto fotografai buvo nepaprastai išradingi. Pavyzdžiui buvo mūsų gimnazijos pastato nuotrauka su rusišku užrašu: Городское мужское училище, при нём педагогические курсы.  Šiek tiek vėlesnėje jau randame tą pačią nuotrauką, tik jau vokiškai skelbiama: Swientziany – Stadtliche Schule.

Tarpukariu Švenčionyse ir apylinkėse fotografavo mokytojas Antoni Bielecki. Yra nemažai nuotraukų tiek iš mokyklos gyvenimo, tiek iš miesto švenčių. Iš praeito amžiaus pirmosios pusės internete yra nemažai ir kitų kolekcionierių nuotraukų, deja, nuotraukų autoriai yra nežinomi. 1915 metų postkartėje matome dar jaunus išilgai gatvės pasodintus medžius, o apie 1927-tuosius Bieleckio nuotraukose jau medžiai stiprūs ir galingi, dar vėliau, gal apie 1932-uosius metus matome, kad tie medžiai jau iškirsti. Vėlesnėje matome talką, kurioje sodinami nauji medžiai, o paskutinėje tos serijos nuotraukoje medeliai gražiai prižiūrimi, iš abiejų pusių prie įėjimo pasodintos eglaitės ir jau įmontuota garbės lenta lakūnams Francišekui Žvirkai ir Stanislavui Vigurai atminti. O pokario nuotraukoje jau matome tą lentą užcementuotą. Lakūnai žuvo 1932 metų rugsėjo 11 dieną skrisdami į lakūnų susitikimą Prahoje. Paskutinė Bieleckio nuotrauka datuojama „iki 1939 metų“, nors aš manau, kad įamžinimas galėjo būti padarytas keliais metais anksčiau. Beje, F. Žvirka yra gimęs ir vaikystę praleidęs Švenčionyse, o gimnaziją baigęs Vilniuje.

Savo archyve suradau ir maždaug 1960-65 metų mūsų mokyklos pastato nuotrauką. Įvairiose kolekcijose galima rasti nemažai Švenčionių vaizdų, fotografuotų nuo kalvų, o taip pat turgaus aikštės aplinkos nuotraukų. Galima rasti beveik visų pastatų, stovėjusių aplink turgaus aikštę nuotraukas, išskyrus šiaurės vakarinį kampą.

Ankstesnių metų fotografų nuotraukos labai skiriasi kokybe. Vienų – nepaprastai ryškios, kitų – miglotos ir blankios. Tai susiję su fotografinėmis medžiagomis. Geriausia kokybe pasižymėjo nuotraukos, kurių negatyvas buvo ant stiklo plokštelės ir buvo didelių išmatavimų, sakykime 16,4 cm x 21,6 cm. Kai kurie fotografai foto plokštelių emulsiją gaminosi patys panaudodami želatiną ir sidabro nitrato druską ir dar „šį bei tą“. Tokio paties dydžio daromos ir nuotraukos. Tokie išmatavimai atėjo iš dagerotipijos ir kameros-obskuros laikų. Suprantama, tokios didelės nuotraukos buvo išskirtinio ryškumo, o ir ne visada tokių didelių reikėjo. Toks dydis buvo naudojamas paviljoninėse kamerose kai buvo fotografuojamos didelės žmonių grupės. Kad nereikėtų ilgo išlaikymo (tuo metu kameros objektyvas būdavo atidaromas, o fotografuojamieji turėjo sustingti ir net nekvėpuoti) buvo išrastos magnio lempos. Magnis yra labai degus, dega tiek deguonyje, tiek azote, užgesinti beveik neįmanoma, o šviesa labai ryški. Padegus žiupsnelį magnio miltelių gaunamas ryškus šviesos blyksnis, kurio pakanka ekspozicijai. Vėliau buvo sukurtos saugios magnio lempos, kurias galima buvo panaudoti 4 kartus. Keturiose stiklinės kolbos skyriuose buvo po magnio siūlą, pakaitinti galima  prijungus nedidelę bateriją. Tokios lempos buvo naudojamos net iki praeito amžiaus aštunto dešimtmečio, dar teko tokias matyti. Jau karo ir pokario metais atsirado ir baterinės blykstės, kur naudotos elektros išlydžio dujose energija. Tokias blykstes atsimena daugelis vyresnių žmonių. Dabar blykstės dažnai įmontuojamos į patį fotoaparatą.

Mažesni nuotraukų formatai buvo gaunami pagrindinį formatą dalijant pusiau, į keturias ar aštuonias dalis, tai ir fotoaparatai atitinkamai mažesni, tačiau dideli ir nepatogūs, nes po kiekvieno fotografavimo reikėjo pakeisti foto plokštelę. O tam reikėjo ją apsaugoti nuo šviesos specialiose kasetėse. Kaip atrodydavo fotografavimas? Pirmiausiai sustatydavo fotografuojamus žmones. Po to fotografas atidarydavo fotoaparato objektyvą, palįsdavo po juodos medžiagos gaubtu, kuris kiek priminė sijoną, įstatęs matinį stiklą sureguliuodavo ryškumą, uždarydavo objektyvą, vietoje matinio stiklo įstatydavo kasetę su neeksponuota plokštele, išlįsdavo iš po to sijono ir atidarydavo kasetę. Dabar prasidėdavo pats įdomumas. Fotografas liepdavo nejudėti ir įspėdavo apie išskrisiantį paukščiuką. Nuėmęs objektyvo dangtelį atlikdavo kelis magiškus judesius, jei trūko šviesos, tai žiebdavo magnio blykstę, ir uždengdavo objektyvo dangtelį. Visi atsidusdavo, fotografas taip pat. Uždarydavo kasetę, ją ištraukdavo, pažymėdavo kad ji eksponuota. Toliau laukė apdorojimas visokiuose tirpaluose ir ant plokštelės pasirodydavo „atvirkščias“ vaizdas. Išplovus ir išdžiovinus plokštelę laukė ne ką įdomesnis nuotraukos darymas. Nuotraukas darydavo kontaktiniu būdu. Tam buvo naudojamas nesudėtingas įrenginys: atvira dėžė, kurios viduje įtaisyta lemputė su jungikliu, o viršuje – matinis stiklas. Ant jo būdavo dedama išryškinta plokštelė, ant jos foto popierius, gražiai prispaudžiama su fetru ar veltiniu padengta lenta ir tam tikrą laiką apšviečiama su minėta elektros lempute.

Toliau reikėjo nuotrauką išryškinti. Procesas panašus kaip foto plokštelei, tik jau galima buvo tai daryti raudonoje šviesoje, taigi, procesas jau gerai valdomas. Toliau nuotraukas reikėdavo kruopščiai išplauti švariame vandenyje ir išdžiovinti. Čia išryškėja vienas niuansas. Džiovinant nuotraukos susisuka. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl senosios nuotraukos būdavo klijuojamos prie storo kartono, vadinamo „paspartu“. Kita priežastis – ant kartono būdavo atspaustas ateljė logotipas, adresas, fotografo vardas ir pavardė.

Tobulėjant optikai ir fotografinėms medžiagoms atsirado ir juostiniai fotoaparatai su maždaug 62 mm pločio juosta. Su jais padaryta labai daug nuotraukų, kurių formatas 6x9 cm ir 6x6 cm. Tai daugiausiai tarpukario ir pokario laikų fotografijos, nedidelės, pigios ir raiškios. Galima spėti, kad to meto visos  labai raiškios 9 x12 ir didesnės yra padarytos būtent naudojant stiklines foto plokšteles, arba plokšteles celiuliozės pagrindu. Pastarųjų nuotraukų kampai dažniausiai yra neryškūs, o mažesnės su juostiniais aparatais..

Didelę įtaką fotografijai turėjo kinematografas. Ten buvo naudojama 35 mm pločio perforuota juosta, kuri galų gale buvo panaudota fotografijai. Tiesa, čia aparatūra žymiai brangesnė, nes iš 24 mm x 36 mm kadro kontaktiniu būdu padaryta nuotrauka atrodytų juokingai. Reikalingas dar nepigus didintuvas.

Perversmą fotografijoje padarė aparatas „Leica“, kurį nuo 1925 metų pradėjo gaminti „E. Leitz Optische Werke“ bendrovė. Fotoaparatas  skirtas 35 mm perforuotai juostai ir buvo pats kompaktiškiausias. Jį laisvai galėjai įsidėti į švarko kišenę. Juostelėje tilpo net 36 kadrai, be to užtaisymui tereikėjo turėti atsarginių kasečių ir į jas tamsoje suvynioti reikiamą kiekį juostos. Tokiu (tiksliau rusiška Leicos kopija FED) dar ir man teko fotografuoti. Labai mielas ir nepretenzingas aparatas, tiesa nemėgo šalčio. Žiemą tekdavo aparatą laikyti užantyje. Skubiai nufotografavus – vėl atgal į šiltą vietą. Kasetes galima buvo keisti dienos šviesoje, tiesa pasisaugant tiesioginių saulės spindulių. Dažnai buvo naudojama kinematografo juosta, nes  ją parduodavo dideliais rulonais ir tai buvo ją pigiau įsigyti. Daugelis tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metų fotografų dirbo būtent su šiuo aparatu, nes buvo patikimas o nesudėtingas objektyvas gražiai „piešė“ vaizdus.

 Prisimenu, kai dar vaikas būdamas mačiau namudinę ateljė Naujojoje gatvėje. Savo namuose fotografavo toks labai įdomus žmogus Krivojus. Mėgo žaisti šachmatais ir pakalbėti su žmonėmis. Tais laikais labai didelių nuotraukų nieks nedarydavo. Portretukai 6cm x 9cm, grupinės  - jau 9 cm x 12 cm. Reikėjo nuotraukų ir dokumentams. Namo verandoje buvo nedidelė nuotraukų paroda, tad žmonės žinojo – čia gyvena fotografas. Ateidavo pavieniui, su šeimomis, draugais. Kartais fotografą žmonės pasikviesdavo į namus ar į mokyklą. Fotografas turėjo tikrą baterinę blykstę! Namuose žmonės labai taupė elektrą, tai tame patamsyje jis sukurdavo „žaibą“ ir vis tik nufotografuodavo. Daug nuotraukų nedarydavo. Pokariu nebuvo tam pinigų, tačiau svarbiausius šeimų įvykius žmonės stengdavosi įamžinti. Sau ir vaikams, anūkams parodyti, kaip gyveno, kaip rengėsi, kuo džiaugėsi. Nelengva buvo. Namudininkai turėjo mokėti mokesčius, o „nelegalus“ gaudydavo. Kur gi tu paslėpsi visą fotografijos „amuniciją“? Siuvėjai paprasčiau. Pasakys, kad sau suknelę siuva. Mano mama taip ir išsisukdavo, kol vieną kartą atėjo tokia „poniutė“ ir paprašė. Ir pasiuvo, kur dėsis, tiesa už dyką, dovanai. O kam tu svetimų žmonių nuotraukas darai? Vieną kartą apsilankius pas šį fotografą pamačiau netikras spalvotas nuotraukas. Dabar jau negaliu tiksliai prisiminti, ar jis nuotraukas padažydavo specialiais pieštukais, ar tai jau buvo flomasteriai. Tik sakė, kad kažkas jam tai atvežęs iš užsienio, t.y. iš Lenkijos.

Dar grįžkime laike atgal. Buvo foto ateljė net Vidžių gatvėje, tame pastate, kur vėliau įsikūrė pieninė. Dabar šio pastato jau nėra, įrengta automobilių aikštelė „Norfai“.  Neatsimenu fotografo, gal vadino jį Benu, dažnai girdėdavau jo vardą. Turėjo jis visokių talentų, taipogi ir labai muzikalius vaikus. Vieną kartą teta mane pavogusi iš mamos nusinešė nufotografuoti. Buvau visai mažas vaikas. Taip ir stoviu aš prisimerkęs, dengdamasis nuo aštrių vasaros saulės spindulių. Yra dar pora nuotraukų iš tos ateljė. Aš nenorėjau fotografuotis, tai man fotografas įdavė išardyto laikrodžio mechanizmą. Su juo ir nufotografavo. Tada ir sužinojau pasaką apie paukščiuką kameroje. Laikrodininku netapau, bet į fotografus žiūrėjau su didele pagarba. Juk jie daro stebuklą: čik –  ir tu jau ant popieriaus ilgam prisiminimui.

Buvo Švenčionyse ir pasislėpusių fotografijos mėgėjų. Žinoma, jie didelio biznio iš to nepadarydavo. Fotografuodavo savo gimines, draugus ir artimuosius. Kai kurie jaunuoliai fotografijos kažkaip pramokdavo tarnaudami armijoje. Grįždavo jau su fotoaparatu, dažnai tai buvo „Smena“ arba geriausiu atveju „FED“, „Zorkij“  (Leicos kopija), vėliau veidrodinis „Zenit“ aparatai. O ir parduotuvėse ėmė atsirasti foto prekių, kartais net per daug brangių miestelėnų kišenei.

Padaryti geras nuotraukas neturint vandentiekio yra problema, nes naudojami įvairūs tirpalai, kurių likučius reikia kruopščiai išplauti, išmirkyti. Jei to nesilaikoma, tai laikui bėgant nuotraukose atsiranda spalvotos dėmės, vaizdas blunka, arba visa nuotrauka pasidaro marga nuo įvairių spalvų, nors nebuvo spalvota. Štai jau minėto Krivojaus darytos nuotraukos apie 1957-60 metus kaip naujos, o žymiai vėliau aštuntame dešimtmetyje Vilniuje darytos paprastos ir spalvotos jau išbluko. Spalvotai fotografijai buvo keliami daug aukštesni švaros ir tirpalų temperatūros palaikymo reikalavimai. Taigi ir nenuostabu, kad spalvotąja fotografija net XX amžiaus pabaigoje nedaug kas užsiėmė.

Apie 1962 metus mūsų Pirmojoje vidurinėje mokykloje dirbo mokytojas Nižauskas, kuris vadovavo ir fotografų būreliui. Susirinkdavo nuo 5 iki 8 paauglių, eidavome fotografuoti  mieste, aplink mokyklą, ieškodavome įdomesnių pastatų medžių, fotografuodavome vieni kitus. Kartais pasiskolindavome fotoaparatą namo. Išfotografuodavome visus pradedant tėvais ir baigiant viščiukais ir šuliniu. Dažnai nieko nesigaudavo. Kažką užmiršdavome svarbaus, bet po metų jau galėjome padaryti nesudėtingą nuotrauką. Būrelyje turėjome neblogos technikos. Porą „Smena-2“, vieną ar du „Zorkij“ fotoaparatus, du paprastus ir vieną labai gerą Čekoslovakišką didintuvus, nuotraukų džiovinimo aparatą. Jei vieną savaitę fotografuodavome, tai kitą – ryškindavome juosteles, dar kitą ar dvi – darydavome nuotraukas. Paaugę bandydavome daryti nuotraukas namuose. Taip, kaip dabar vaikai „išzyzia“ iš tėvų planšetes, išmaniuosius, paspirtukus ir visas kitas naujausias gėrybes, taip mes – fotoaparatus ir didintuvus, dviračius, radijas. Šiame fronte nieks nesikeičia. Tėvai visais laikais turėjo paaukoti dalį savo pajamų vaikų troškimams. Ne visada tėvų lūkesčiai pasiteisindavo. Vaikas taip įnikdavo į fotografiją ar kokią kitą veiklą, kad mokslai likdavo nuošaly. Pagalvokit patys. Pati įdomiausia pasaulyje P. Mikulino  knyga „25 fotografijos pamokos“  turėjo virš 500 puslapių. Storesnė už „Dėdės Tomo trobelę“ ir „Tomo Sojerio nuotykius“.  Jaunuoli, ką renkiesi?

Švenčionių antrojoje vidurinėje mokykloje fotografiją propagavo fizikos mokytojas Vladislav Chavziuk. Ypatingai nuoširdus ir mielas žmogus, su kuriuo apie fiziką ir fotografiją galėjai kalbėtis valandų valandas. O kiek visokiausių medžiagų ir tirpalų receptų jis buvo išbandęs! Štai šviesioms moterims šviesioje aplinkoje tinka toks ryškalas. Tinka ir šviesiems vyrams! Pabandyk. Fotografine chemija ir aš domėjausi, bet ne tiek. Sunku būdavo gauti chemikalų. Buvo viena parduotuvė Vilniuje, kai ką pavykdavo iškaulyti vaistinėje. O gerai fotografijai parduotuvėje pirkti ryškalus, tas pats, kas išmesti pinigus į balą. Jau iš karto matydavai, kad medžiagos gulėjusios drėgmėje, net pakelis nusidažęs.

Kas dirbo fotografu atidarius Švenčionių Buitinio aptarnavimo kombinatą neprisimenu, bet ilgą laiką fotografu dirbo Šalomas Lanšteinas, įdomus žmogus, tačiau apie fotografijos subtilybes nebuvo linkęs šnekėtis. Klientui reikia fotografijos – bus labai puikiai viskas atlikta. Visur labai kruopštus ir dėmesingas, gražiai pasodins, paaiškins kur ir kaip žiūrėti, kaip galvą pakreipti, kaip atsistoti. Jei batai murzini – yra vakso, jei susivėlęs – veidrodis. Po studijų apsilankęs „Buitiniame“ suradau ir savo pažįstamą, jauną fotografą Ričardą Bernatavičių, kuris atidžiai kruopščiai retušuodavo fotografines plokšteles, gudriai dirbo su paviljonine didelio formato kamera. O dažnai reikėdavo paslėpti tai dėmelę, tai spuogą tai raukšlelę ar randą ant žmogaus veido. Šis nieko neslėpdavo, buvo labai atviras ir nuoširdus žmogus. Iki šiol stebiuosi, kaip jis tai meistriškai padarydavo, geriau negu šiuolaikiniai grožio chirurgai ir svarbiausia be skausmo. Beje, jis darydavo tik nespalvotas nuotraukas, o įkalbinėjamas užsiimti spalva imdavo atsikalbinėti. Suprantama, buvo mokęsis daugiausiai juodai-baltos foto, o čia būtų reikėję esminių pokyčių technologijoje. Neužilgo atsirado konkurentas, iš Pabradės atkeliavo spalvotos fotografijos meistras Volodia Sipaila – labai preciziškas žmogus, spalvotos paviljoninės fotografijos meistras, o į Pabradę išvyko Lanšteinas. Spalvotos Sipailos  nuotraukos buvo gerokai brangesnės, o ir žmonės vis dažniau pageidaudavo spalvotų. Nesidalindavo jis savo paslaptimis su niekuo, bet įdėmiai žvilgtelėjus galima buvo suprasti, kad daug „mechanizacijos“ yra pasigaminęs savo rankomis. Kiekvienas nenorėtų dalintis tokiomis paslaptimis. Juk daug naktų žmogus nemiegojo, kol sugalvojo savo išradimą, nes to, ką jis naudojo, aš nebuvau matęs jokiuose fotografams skirtose knygose ir  žurnaluose (prekių kokybės ženklo atsiradimo metai). O nuotraukos tikrai puikios.

Kiek vėliau į savo gimtąjį kraštą grįžo „šviežiai iškeptas“ fotografas Pranas Tijūnėlis. Buvome pažįstami, persimesdavome keliomis frazėmis apie fotografiją. Tai jau buvo daugiau juostinės fotografijos mėgėjas, o ir paviljoninės kameros jau pradėtos laikyti seniena.

Dar reikėtų pridurti, kad nepaisant visko, kinai dar gamina didelio formato stacionarias foto kameras ir jos turi paklausą. Jos praverčia, kai reikia gaminti labai didelio formato geros kokybės nuotraukas. Suprantama, kad prie kameros reikia ir foto plokštelių, o taip pat ir didinimo aparatūros (kai tenka padaryti nuotraukas, kurių matmenys yra matuojami jau metrais). Sulankstyta kamera užima labai nedaug vietos.

 Vaidas Garla ir Rimantas Gribauskas jau naujos kartos „elektroniniai“ fotografai, nors jų pradžia taipogi buvo dar tradicinė juostinė fotografija ir ryškinimo mašinos. Kaip viskas pasikeitė. Nereikia tų didelių neskaniai kvepiančių vonių su chemikalais. Net spausdinant nuotraukas jokio kvapo nejauti. Tiesa, yra pasaulyje senų, fotografinėmis stiklo plokštelėmis darytų nuotraukų, tai šiuolaikinėms dar toli toli... Tiesa, tos nuotraukos nebuvo spalvotos, bet jos mums jau neša tolstančius istorijos aidus. Aš nuoširdžiai stebiuosi, kai iš antikvarinės pageltusios nuotraukos kompiuteryje atgimsta kontrastiška, ryški ir tarsi nauja, arba kai tenka gėrėtis mūsų miestelio vaizdais iš paukščio skrydžio, anksčiau neįmanomais rakursais, nauja vaizdo kompozicija ar meniniais efektais, kuriuos chemine fotografija galėdavai išgauti tik po ilgo eksperimentavimo, nesėkmių ir dvasinių kančių, kad štai, kažkam pavyko, o tu net panašiai padaryti negali. Tam, matyt ir buvo tam tikros fotografų paslaptys, kuriomis jie nenorėdavo su pašaliečiais dalintis. Juk anksčiau reikėdavo stipriai pasukti galvą, kad galėtum tinkamai nufotografuoti esant nepalankiam apšvietimui ar kokioms kitoms sąlygoms. Dabar kiekvienas sau fotografas. Pyškina išmaniaisiais savo aparatais nuotraukas šimtais. Juk nieko nekainuoja. Po to iš šimto gal pavyksta išrinkti vieną ar dvi tikrai geras. O likusias – į nebūtį.

O dar būtinai reikia paminėti sunkiai mums pastebimą Rimantą Nalivaiką, kuris medžioja tiesiog nepakartojamus kadrus gamtoje. Vien pamačius jo foto techniką atima žadą, bet juk koks barsukas ar bebras nelinkęs iš arti fotografuotis, o ir neturi jis kur tos fotografijos pakabinti. Keliauja žmogus per miškus ir balas, kad pamatytų tik ką atsibudusį paukštį, sveikinantį naują saulėtą rytą. O jeigu dar reikia surasti retos rūšies? Kaip adatą šieno kupetoj... Ne vištas savo kieme fotografuoti.

Šiltu žodžiu reikia paminėti ir mūsų „Švenčionių krašto“ fotografą ir redaktorių, poetą Algį Jakštą, kuris jau turbūt išklampojo visas pelkes, apėjo visus brūzgynus, nykstančius kaimus, vienišus nudžiuvusius medžius. Suranda ir kalbina įdomius mūsų krašto žmones, stengiasi suprasti kiekvieno pašnekovo godas ir visa tai parodyti bent jau rajono skaitytojams. Jis sugeba iš apšarmojusio ir sudžiuvusio lapo padaryti meno šedevrą, surasti tokį vakarą, kai ežero vandeny atsispindi gamtos ramybė, natūralios ir nepakartojamos lauko gėlių kompozicijos gražesnės už bet kokias floristų fantazijas... Kiek saulėlydžių ir saulėtekių jis tykojo, kol sutiko tą, kurį nufotografavo. O kiek eilių parašė ir kiek jų dar parašys! Jis pamato kaip lauko ąžuolo šakos gręžia dangų ir čia pat nuotrauka suponuoja mintį, kad jo šaknys siurbia syvus iš mūsų žemės, o jie nukeliauja iki kiekvienos jo šakos, iki kiekvieno lapelio ar gilės. O ar kiekvieno tėvo žodis nueina į jo vaiko širdį?

Ir supranti, žmogau, kad gamtoje slypi begalė patarimų kaip reikia gyventi, bet tu tik žiūri ir nematai, klausaisi ir negirdi. Kiek daug nuostabių akimirkų pražiopsojai drybsodamas namuose, koks puikus mūsų kraštas ir kokie geri ir darbštūs žmonės čia gyvena. Jeigu iki XX amžiaus pirmosios pusės fotografiją galima pavadinti didesne dalimi dokumentine, tai ištobulinus aparatūrą ir fotografines medžiagas plėtojama ir meninė fotografija, kur užfiksuoti gamtos reiškiniai, gamtos ar fotografo išdaigos ir pokštai.

Vartau kompiuteryje jau trapia dokumentika tapusias praeito amžiaus nuotraukas ir šiuolaikiškas. Ar ir šios taps mūsų praeities veidrodžiais? Norėčiau ir trokštu, kad šitas XIX amžiaus išradimas padėtų naujoms kartoms susigaudyti, kaip gyveno jų senoliai. Daugelio jaunų fotografų čia nepaminėjau, tiesiog reikia tam laiko. O pabaigoje norėčiau padėkoti ilgamečiam Švenčionių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato inžinieriui Vytautui Lapėnui, patikslinusiam mano turimus duomenis. O visiems sakau - fotografuokite mūsų istoriją!

Zidorius KIMSĖNAS

Vienu metu Lietuvių gimnazija buvo perkelta į buvusio pastato prie bažnyčios patalpas (dabar Nalšios muziejus).

Tvarkoma Lietuvių gimnazijos teritorija.

Švenčionys po karo (dabar Rymo kvartalas).