Pasakojimas apie mokytoją Albertą Dindą

Šią savaitę gražų 70 metų jubiliejų švenčia mokytojas Albertas Dinda. Gražios sukakties išvakarėse ir kalbėjausi su Albertu apie tuos greitai prabėgusius metus, gyvenimišką patirtį, atradimus ir praradimus, o prasidėjo mūsų pokalbis nuo tradicinio klausimo apie vaikystę.

- Albertai, visi mes iš vaikystės žemės, o kokia buvo tavo vaikystė?

- Gimiau ir augau Švenčionyse. Mažas vaikas būdamas vasarodavau kaime pas senelius, mano mamos tėvus. Graži gamta, didelis sodas – obelys, kriaušės, vyšnios, braškės – tai, kas pirmiausia iškyla atmintyje. Šalia gražus beržynas, kur eidavome grybauti, laumžirgiai, gražios laukų gėlės. Aukštai iškelta antena ir detektorinis radijo imtuvas, kuriuo gaudavome naujienas iš pasaulio, o aš klausydavausi muzikos ir dainų. Čia mačiau pievoje besiganančius arklius, mačiau, kaip ariama žemė. Pirmą kartą gyvenime pamačiau laukus ariantį traktorių. Viso to trūko mieste. Pamatęs skrendantį malūnsparnį sugalvojau, kad norėčiau būti jo pilotu. Bet ir miestas Švenčionys buvo ne mažiau įdomus. Šalia pūškavo dundėjo malūnas, o kaimynai buvo įvairiausių tautybių: lenkai, ukrainiečiai, rusai, lietuviai, žydas amatininkas, kuris kalbėjo žemaitiškai, o keletą metų kaimynu buvo tikras žemaitis ir net totorių šeima. Augdamas turėjau galimybę girdėti ir mokytis įvairių kalbų. Tiesa, totoriškai neišmokau, nes kalba buvo visai kitokia, o jų vaikai dar kalbėjo totoriškai, kai norėjo, kad nesuprastumėm. Miestelėnai buvo labai darbštūs. Kiekviena žemės pėda buvo suarta, sukasta, prie namų darželiuose žydėjo gėlės, lysvėse augo daržovės, noko braškės. Kas tik galėjo pasodindavo nors po porą obelų, vyšnių ar bent kokį serbentų krūmą. Tvarteliuose žvygavo paršeliai, kiemuose kudakavo vištos, cypsėjo viščiukai, gageno žąsys, tyliai krimto atneštą žolę triušiai. Žmonės Švenčionyse net ožkas ir karves sugebėdavo laikyti. Visa žolė patvoriuose ar pievelėse, pakelėse, paupyje buvo nušienauta, nurauta ir sušerta. Šiltas metų laikas buvo patogus pigiai užsiauginti ančių, žąsų, o ypač triušių. Vaikai nuo pavasario iki vėlyvo rudens bėgiojo su krepšiais ieškodami žolės savo augintiniams. Jeigu neturėjai savo daržovių, tai reikėjo pirkti turgelyje prie bažnyčios. Pinigus reikėjo uždirbti, o žolė ir daržovės augo nemokamai, tik reikėjo kiek pasistengti. Man ir dabar keistai atrodo žmonės, turintys sklypą prie savo namų ir perkantys rudenį daržoves  parduotuvėje.

- Nerūpestinga vaikystė baigiasi atėjus laikui pradėti mokslų maratoną?

- 1957 metais pradėjau lankyti Švenčionių pirmąją vidurinę mokyklą, kurią ir baigiau. Jau ateidamas į pirmąją klasę buvau perskaitęs elementorių ir mokėjau skaičiuoti ant rankų pirštų. Paaugęs domėjausi fotografija, radiotechnika. Gerai sekėsi tikslieji mokslai ir užsienio kalbos. Dar neidamas į mokyklą, buvau išmokęs tiek lietuvišką, tiek rusišką raidyną. Beje, vokiškai skaityti pamokė senelis, nes kaime namuose iš kažkur buvo atsiradęs vokiečių kalbos vadovėlis. O senelis jau Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pusbernis, tai šiek tiek išmoko skaityti vokiškai. Be to, buvo baigęs carinę pradinę mokyklą Ceikiniuose. Mokėjo eilėraščių, pasakų, posakių ir visokių juokų. Taipogi turėjome gražiai iliustruotą geografijos vadovėlį, nedidelį atlasą,  politinį labai spalvingą pasaulio žemėlapį, kuris išdidžiai kabojo ant sienos. Jame ryškiai išsiskyrė geltona Kinija, keistai padalintos Afrika, JAV ir mažytė Lietuva. Turėjome ir kontrabandinį lietuvišką vadovėlį, berods  „Dirva“ vadinosi, kur galėjau rasti žinių apie Žemės formą, Saulės užtemimus, šunų veisles, žmonių rases bei Maironio giesmę „Lietuva brangi“. Buvo ir dar pora labai svarbių knygų lietuvių kalba. Tai labai sutrumpintas „Šventasis Raštas“ bei knygelė iš medicinos – trumpa žmogaus anatomija, įvairių ligų aprašymas ir galimas gydymas tų laikų priemonėmis. Šių knygelių pavadinimų neatsimenu. Pirmąją senelė atversdavo artėjant didesnei šventei, o antrąją, kai sunegaluodavome.

- O kaip tavo vaikystėje atrodė gimtieji Švenčionys?

 - Apie 1955-57 metus Švenčionyse dar buvo nemažai griuvėsių, kuriuos baigdavo griauti, nes reikėjo plytų ir vietos pastatams statyti. Žvelgiant nuo muziejaus pastato link cerkvės, kairėje plytėjo tuščia vieta ir matėsi medinis mėlynai dažytas poliklinikos pastatas. Mieste buvo du motoriniai dviračiai, du motociklai ir viena mašinytė neįgaliam žmogui važiuoti, labai panaši į tą, kuri parodyta kino filme „Operacija Y“. Anksti ryte pradėdavo dudenti elektrinė, kiek vėliau – imdavo pūškuoti malūnas. Į darbus skubėdavo suaugusieji, į pamokas – mokiniai. Beje, mokinių nieks autobusais nei vežėčiomis nevežiojo. Eidavo pėsti, važiuodavo dviračiais. Toli gyvenantys apsigyvendavo pas gimines. Gal tik nuo kokių 1965 metų mūsų buvusiame gimnazijos pastate buvo įsteigtas bendrabutis mokiniams ir pradėta vežioti mokinius maršrutiniais autobusais.

Kolūkinis turgus buvo dabartinio Taikos kvartalo teritorijoje. Šalia turgaus prie upelio – lentpjūvė. Turgūs vykdavo sekmadieniais iki vidurdienio. Žmonės suvažiuodavo arkliais kinkytais vežimais. Turguje buvo didelė galybė maisto prekių, pradedant obuoliais ir baigiant grietine, sviestu ir kiaušiniais ar mėsa ir kitų būtiniausių dalykų. Visko neišvardinsi. Duonos iki 1962-63 metų tekdavo stovėti eilėje, kuri nutįsdavo nuo Adutiškio ir Gedimino gatvių kampo iki vaistažolių fabriko. Stodavo šeimomis, nes kiekvienam parduodavo tik po vieną kepaliuką duonos, o šeimos būdavo nemažos. Švenčionyse buvo pastatyta nauja kepykla. Prekių asortimentas parduotuvėse skurdus, tik pačios svarbiausios maisto prekės.

1957 metais Švenčionių pirmoji vidurinė mokykla buvo tame pačiame pastate, kur dabar mokosi pradinukai. O kitoje gatvės pusėje ilgame mediniame pastate ir lietuvių gimnazijos pastate – Švenčionių antroji vidurinė mokykla. Ten mokėsi rusų ir baltarusių tautybės vaikai. Lenkų tautybės vaikai turėjo atskirą mokyklą (dabar pastatas Adutiškio g. 39), tai buvo tolokai nuo mūsų mokyklos. Per pertraukas susitikdavome su gretimos mokyklos vaikais, kalbėdavomės, žaisdavome. Kartais pasipešdavome, bet užvožti vienas kitam galėjome tik po vieną kartą. Toks buvo „garbės kodeksas“, kurio laikydavosi ne tik mokiniai, bet ir suaugusieji, kurie mūsų krašte kartais taip aiškindavosi tarpusavio santykius vakaruškose. Buvo ir tokių, kurie tos taisyklės nesilaikė, tai tokių visi šalindavosi ir nesiveldavo į diskusijas.

Po muštynių reikėdavo susitaikyti, atsivėsinti šaltu vandeniu ir atsiprašyti vienas kito. Dažnai tai padarydavome be mokytojų ar kitų suaugusių įsikišimo. Be to, labai svarbus būdavo Garbės Žodis. Jei davęs garbės žodį, jo nesilaikydavo, tai tokiu vaiku ar žmogum jau nieks netikėdavo, o susigrąžinti garbę būdavo ilga pasaka. Šios tradicijos, matyt, buvo išlikusios iš prieškario laikų, nes namuose būdavome pratinami elgtis garbingai.

Dabar, kai pilna automobilių, kai kam atrodo, kad vairavimo mokykla yra padiktuota šių dienų poreikių. Klystate. Kai aš tik pradėjau lankyti mokyklą, vyresnių klasių mokiniai jau mokinosi vairuoti krovininę mašiną. Mokykla turėjo tokią „palutarką“ - pusantratonį sunkvežimį. Mokinosi vairavimo net merginos. Buvo pastatytas „Žeimenos“ siuvimo fabrikas, mieste net maršrutinis autobusas važiuodavo.

Man perėjus į šeštą klasę, 1964 metais Švenčionių II vidurinė mokykla persikėlė į naujai pastatytas patalpas Lentupio gatvėje, o mūsų mokykloje prasidėjo remontas.  Po remonto mūsų mokykla tapo dviaukštė, su centriniu šildymu, tačiau neilgam užteko jos patalpų. Studijų metu grįždamas čia mačiau, kad mokykla labai išsiplėtė, statomas priestatas, plečiamas aikštymas.

Švenčionys pamažu pradėjo gražėti. Buvo pastatyti dviaukščiai namai Švenčionėlių ir Vilniaus gatvėse, nauji kino teatras, paštas, kavinė, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, gastronomas, universalinė parduotuvė, žaislų parduotuvė, dabartinės Rymo gatvės (anksčiau vadinosi Pionierių gatve) dviaukščiai. Mums, vaikams ir paaugliams, tai darė didelį įspūdį, tačiau suaugusieji nebuvo tuo labai patenkinti. Parduotuvėse buvo prekių, tačiau vis tiek žmonės daug ką pirkdavo turguje.

1969 metais sausio 9 dieną mūsų mokykla šventė didelį jubiliejų – 25-metį, bet tai nebuvo pagrindinis jubiliejus. Kalba sukosi apie 1919 metais pradėjusią veikti lietuvių gimnaziją Švenčionyse ir jos 50-metį, kurios vienas iš iniciatorių ir pirmasis direktorius buvo prof. Zigmas Žemaitis. Kuklus, kaip ir visi mūsų kraštiečiai. Jam buvo suteikta proga papasakoti apie gimnazijos kūrimo peripetijas. Jo kalba buvo labai išsami ir diplomatinė. Tik tada mes pradėjome suvokti, kas buvo spaudos draudimas, Pirmasis pasaulinis karas ir į kokią situaciją pateko mūsų kraštas tarpukariu, kai lietuvių gimnazija buvo visai uždaryta 1937 metais. Pradėjome suvokti! Buvo tyliai prisiminta ir dar viena su mokyklomis susijusi data, tačiau nebegaliu jos prisiminti 130 ar 180 metų.

- Pakalbėkime apie profesijos pasirinkimą ir studijas...

- 1969 metais baigiau vidurinę ir įstojau studijuoti į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą fizikos ir elektrotechnikos specialybę, bet po metų stojau ten pat tik į matematikos specialybę.

Vilniuje studijų metais buvo labai gražu, ypač centre ir naujame Žirmūnų rajone. Centrine gatve, kurį mūsų studentai vadino Brodvėjumi, eidavome pasivaikščioti. Pakeliui „Rygos“ parduotuvėje ar centriniame gastronome nusipirkdavome maisto pusryčiams ir vakarienei. Įdomu būdavo prie Lukiškių aikštės. Šalia konservatorija, visada pro langus sklisdavo muzika, o kitoje gatvės pusėje ant suoliuko gitarą brazdindavo Vicka, t.y. Vytautas Kernagis, linksmai klegėjo jo grupiokai ir grupiokės. Dažnokai apsidairydavo aplinkui, o pamatę artėjantį milicininką neskubėdami, po vieną išsiskirstydavo į visas puses ir vėl susirinkdavo jau kitoje vietoje prie konservatorijos.

Teatrą lankėme retai, dažniau rinkdavomės kiną. Kino teatrų Vilniuje tuo metu buvo virš dvylikos. Mokslai vykdavo VVPI rūmuose, bendrabučiai šalia, daugelis ten ir gyveno. Labai retais atvejais tekdavo keliauti kitur. Įdomiausia buvo, kai savo parašytas programas nešėme į kitapus Neries esantį Kibernetikos institutą, nes mūsų aukštoji mokykla skaičiavimo mašinos neturėjo. Perforavimo skyriuje mūsų programos buvo perkeltos į perfokortas ir po to įvestos į BESM-4 skaičiavimo mašiną. Ji mūsų uždavinių rezultatus ilgiau spausdino, negu skaičiavo. Kai kurios programos neveikė, tai dėstytojas Stankevičius liepė ateiti po savaitės. Tačiau mes buvome išradingi. Atsekėme klaidas programose, susiradome atitinkamas perfokortas, „klaidingas“ skylutes užklijavome juostele, skirta klijuoti magnetofonų juostoms, o su skutimosi peiliuku išpjovėme reikiamose vietose ir merginos išmaldavo inžinieriaus malonę pakartoti pataisytų programų skaičiavimus. Mūsų laimei visos programos veikė teisingai, o dėstytojas konstatavo, kad mūsų grupė tikrai išmokusi programuoti – prisimindamas studijų metus ir pirmas pažintis su programavimu sako Albertas Dinda.

- Albertai, o kaip prasidėjo tavo mokytojo kelias, kuriuo ėjai ne vieną dešimtmetį?

- Labai paprastai. 1974 metais baigęs studijas, sugrįžau atgal į Švenčionis, į savo mokyklą. Pirmąsias matematikos pamokas vedžiau penktoje ir aštuntoje klasėje. Tuo pat metu dirbau ir Jaunųjų technikų stotyje foto ir radijo būrelių vadovu. Mūsų mokykla stipriai plėtėsi, buvo statomas triaukštis priestatas. Labai trūko patalpų, mokiniai mokėsi visose įmanomose vietose. Buvome užėmę dar du pastatus kitoje gatvės pusėje.

Po metų mūsų gimnazijoje pradėjo dirbti naujas fizikos mokytojas, kuris baigė tą patį Pedagoginį institutą, Edvardas Likas. Gabus ir energingas fizikas. Abudu pabrazdindavome gitaromis, tai vieną kartą mokiniai mus ir pričiupo. Ėmė agituoti kurti mokyklos estradinį ansamblį. Mokinių norai buvo stiprūs, teko nusileisti, nors mokykla tuo metu turėjo tik pianiną, akordeoną ir vieną pusiau akustinę elektrinę gitarą. Mokiniai pažadėjo gauti, pasiskolinti visus trūkstamus instrumentus. Taip ir buvo. Prasidėjo repeticijos ir po trijų ar keturių mėnesių jau galėjome groti.

Pasikeitus mokyklos direktoriui, mums buvo nupirkti nauji vargonai, mušamųjų komplektas ir dvi gitaros, be to, gitaroms du, nelabai galingi, tačiau kokybiški stiprintuvai. Buvęs direktorius Juozas Murauskas dirbo rusų kalbos ir karinio rengimo mokytoju, o direktore tapo Vanda Štuikienė. Jai pradėjus direktoriauti, mes atšventėme ir įkurtuves naujame mokyklos priestate, kurį pradėjo statyti Murauskas.

Aš dėsčiau matematiką, astronomiją. Teko dėstyti ir fiziką vienerius metus. Gabesni mokiniai mokėsi neakivaizdinėje jaunųjų matematikų mokykloje.

Apie 1983 metus pradėjome dalyvauti neakivaizdinėje jaunųjų programuotojų mokykloje. Programavome PASCAL kalba.

Taip pamažėle atėjo laikas naujam dalykui – informatikai. O šis dalykas atsirado, kai tuometinis Tarybų sąjungos lyderis nuo 1985 metų Michailas Gorbačiovas apsilankė Prancūzijoje. Nors užsienyje jis lankėsi ne vieną kartą, tačiau būtent Prancūzijoje jis ir pamatė tuometinių asmeninių kompiuterių galimybes, nes tai jam buvo tiesiog įkyriai demonstruojama: spalvotos diagramos, schemos, viskas ekrane juda ir keičiasi.

Tuo metu informatikos mokytojų nieks neruošė nei Lietuvoje, nei Tarybų Sąjungoje. Nebuvo ir tam skirtų vadovėlių, o tokių kompiuterių – tuo labiau. Buvo tik itin didelės ir „mini“ skaičiavimo mašinos, kurios tam visai netiko, nes „mini“ tai buvo kelių metalinių spintų dydžio skaičiavimo mašinos. Lietuvoje jas galėjo turėti didesni universitetai, gal dar kai kurios ministerijos.

Informatikos vadovėlius Rusijos profesoriai parašė per kelis mėnesius, buvo greitai išversti į lietuvių kalbą, o kai kuriuos tiksliųjų mokslų mokytojus imta perprofiliuoti naujam dalykui. Tuometinė mūsų mokyklos direktorė Vanda Štuikienė parinko du kandidatus iš matematikos mokytojų Vytautą Čepulį ir mane. Pasikvietusi mus išaiškino naujovės prasmę ir leido apsispręsi iki rytojaus. Išėję į koridorių ilgai svarstėme. Juk Vytautas Čepulis yra mano matematikos mokytojas. Aš jam suteikčiau pirmenybę. Tačiau jis norėjo padirbėti su olimpiadininkais. Aš neblogai išmaniau elektroniką, buvau studijavęs programavimą ir turėjau besimokančių Jaunųjų programuotojų mokykloje mokinių – tai buvo didelis pliusas man. Taip ir nutarėme, kad aš važiuosiu į informatikos mokytojų parengimo kursus.

Vasaros atostogų metu buvo organizuojamos dviejų savaičių stovyklos toje mokykloje besimokantiems mokiniams ir mokytojams. Tuo metu (tiksliau nuo 1965 iki 2004 metų) skyriui vadovavo Gintautas Grigas (informatikas, dabar fizinių mokslų daktaras). Jis 1961-1962 metais buvo lietuviško kompiuterio „Rūta“ projekto vadovas. Stovyklos vykdavo Vilniuje, panaudojant Kibernetikos instituto BESM-6, Vilniaus universiteto „mini“ skaičiavimo mašiną arba Kaune, pasinaudojant KTU taipogi „mini“ skaičiavimo mašina. Informatikos mokytojai praktiškai kas mėnesį važiuodavo į seminarus, kuriuos pradžioje vesdavo Vilniaus universiteto dėstytojai. Sprendėme įvairias problemas, nes turimi kompiuteriai nederėjo prie vadovėlių. VU studentai kūrė mokomąsias programas. Vaclovas Kungys, VU skaičiavimo centro specialistas, siūlė kurti mokomųjų programų scenarijus, bet mokytojai tą idėją sunkiai priėmė, o be reikalo. Mūsų mokykla 1986 metais pagaliau gavo kompiuterių klasę su 12 darbo vietų mokiniams ir centrinį kompiuterį mokytojui. Kabinetas pradėjo veikti kitų metų kovą, nes elektros instaliaciją sumontavo specialistai iš Kauno, o kompiuterius „paleido“ jau vilniečiai specialistai, kurie remontuodavo aparatūrą atsiradus sudėtingiems gedimams. Mums teko Šiaulių „Nuklonas“ gamykloje surinkti mokinių kompiuteriai BK-0010. Galiu tik pagirti, tikrai veikė puikiai, nors tekdavo panaudoti savo žinias iš elektronikos ir imtis lituoklio.

- Kokia buvo informatikos dėstymo pradžia?

- Įdomi. Pradėjus veikti informatikos kabinetui, išaiškėjo keisti dalykai. Vadovėliuose programos buvo užrašomos Algoritmine kalba, kurios „nesuprato“ kompiuteriai, mokinių kompiuteriuose buvo FOCAL programavimo kalba, kurios nesimokė mokiniai. Dalis mano mokinių mokėsi PASCAL programavimo kalbos, tačiau ji buvo tik mokytojo kompiuteryje. Likusieji mokiniai rašė programas Algoritmine kalba, ir niekur negalėjo tų programų patikrinti ir su jomis ką nors skaičiuoti. Gintautas Grigas (dabar doc. dr.) ir Valentina Dagienė (dabar prof. dr. (HP)) puoselėjo mintį apie grynai lietuvišką informatikos vadovėlį, kuriame būtų mokoma programavimo PASCAL programavimo kalba. Tuo metu tai buvo programavimo viršūnė. Man labai knietėjo išspręsti susidariusią problemą. Ėmiau ieškoti būdų. Pasiskolinau G. Grigo transliatoriaus „knygą“, kurioje įžvelgiau nemažai idėjų. Vėliau teko ilgai vartyti užsienio autorių išleistą knygą apie PASCAL kalbos transliatorių. Ten taipogi suradau naudingų momentų. Pagrindinė problema buvo į nedidelę mokinio kompiuterio atmintį sutalpinti teksto rašymo, kompiliavimo ir vykdymo programas ir dar palikti vietos mokinio programai. Nepasakosiu visos transliatoriaus kūrimo kompiuteriui BK-0010 istorijos. Ji būtų ilga ir nuobodi. Pasakysiu tik tiek, kad aš kūriau transliatorių, o mokiniai rašė savo programas ir visi kartu tikrinome, ar viskas teisingai veikia. 1989 metais vasarą mažasis transliatorius jau veikė. Norėjosi didesnio. O didesnis atsirado dar po dviejų metų. Prireikė ketverto metų, kad mokiniai prie kompiuterių BK-0010 galėtų pradėti mokintis programuoti modernia PASCAL kalba. Šias dvi transliatoriaus MIKROPAS versijas buvo įsigijusi ŠMM ir platino mokyklose, kurios turėjo analogiškus kompiuterius BK0010.

Lietuvos mokyklose jau buvo ir kitokių kompiuterių – japoniškų Yamaha, lietuviškų Santaka, rusiški Agat ir kiti. Iš draugų Vokietijoje jau pradėjome gauti ir IBM serijos kompiuterius, kuriuose galėjome programuoti naudodami Turbo Pascal aplinką, o 1995 metais jau turėjome naujutėlaitę IBM-PC-SX40 klasę, kurioje buvo 8 darbo vietos mokiniams, darbo vieta mokytojui, kopijavimo aparatą, skanerį, spausdintuvą. Svajonės tapo realybe padedant Švenčionių rajono savivaldybei. Į kompiuterio ekranus jau beldėsi Windows langai. Kaip greitai viskas įvyko? Ne, negreitai. Nuo 1955 metais matytų griuvėsių iki 1995 metais pamatytų kompiuterių prabėgo 40 metų. O jeigu imtumėm nuo 1975 iki 1995 metų? Mano studijų laikais apie 1973-1974 metus pasirodė pirmieji skaičiuotuvai. Už skaičiuotuvą, kuris galėjo atlikti keturis aritmetikos veiksmus, traukė šaknį ir skaičiavo procentus, žmogus Kalvarijų turguje paklodavo apie 100 rublių, t.y. beveik visą mėnesinį atlyginimą. Jau po poros metų už tokius pinigus galėjai nusipirkti inžinerinį skaičiuotuvą. 1972 metais Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje (vėliau Sigma) buvo sukurtas skaičiavimo kompleksas Rūta-110, bet tik po 24 metų 1996 metais pasirodė pirmieji lietuviški serveriai Sigmanta PS604/100. Dabar lietuviai gamina neblogus saulės elementus, unikalius lazerius, o kompiuterius gamina kinai.

- Minėjot kad nuo vaikystės domėjotės radiotechnika, ar buvo daugiau pomėgių?

- Mano domėjimasis radiotechnika prasidėjo kaime, kai 5-6 metų vaikas klausydavausi detektorinio radijo imtuvo. Mokėjau jį įsijungti, ieškoti stočių, ypač vakare, taip pat tvarkingai išjungti. Anteną būtinai reikėdavo įžeminti, nes galėjo trenkti žaibas. Vartydavau knygą, kurioje buvo sutartiniai schemų vaizdavimo ženklai, įvairios schemos. Tų visų elementų esmės dar nesupratau, tik jau išsiaiškinau, kad be lempų, ričių, baterijų ir kitų smulkesnių detalių gero radijo nebus.

Jau būdamas šeštoje ar septintoje klasėje išsikėliau anteną ir bandžiau pasidaryti savo detektorinį imtuvą. Pasidariau, tačiau jis veikė blogiau, negu gamyklinis kaime. Kaime ir antena buvo žymiai geresnė. Tuo metu radiju domėjosi daugelis vaikų. Ne išimtis buvo ir mūsų gatvė. Pusės kilometro spinduliu buvo daugiau negu 10 paauglių, besidominčių šia sritimi, o keli vyresni jau studijavo radijo elektroniką universitetuose ar technikumuose.

Porą metų mokykloje lankiau foto būrelį. Vėliau mūsų mokytojas išvažiavo, būrelis iširo. Kurį laiką apsilankydavau ir radijo būrelyje, kuris veikė pionierių rūmuose, bet man nepatiko. Ten susipažinau dar su keliais tokiais pačiais mėgėjais, tačiau visi neturėjome tinkamų detalių, pasišnekėdavome, paskaitydavome gautus žurnalus iš radiotechnikos, pafantazuodavome. Baigus septynias klases namie įsivedėme elektrą, nes po aštuonių klasių reikėjo laikyti egzaminus, reikės daugiau mokytis, be to ir mokslai pasidarė sudėtingesni. Žinoma, įdomu buvo mokintis matematikos, chemijos, fizikos, nors įdomi buvo istorija, geografija. Fizikos kai kuriuos eksperimentus galėjau išbandyti ir namuose, o kaip veikia svarstyklės ar termometras man ir mokintis nereikėjo. Elektra ne tik ryškiai švietė, bet galima buvo patogiai lituoti, maitinti imtuvą iš elektros tinklo. Detalių nusipirkdavau Vilniuje, nes tekdavo kartą per mėnesį ten nuvažiuoti. Sukonstravęs jau neblogą radijo imtuvą, kuriam jau nereikėjo lauko antenos, ėmiau galvoti apie magnetofoną. Ne viskas iš karto pasisekė, bet po ilgų bandymų magnetofonas buvo padarytas. Viskas pasisekė, aparatas riaumojo per visą kiemą. Magnetofonui dėžę, visgi, padėjo pasidaryti mokytojas Mamertas Cicėnas. Nuostabus tai buvo mokytojas, medžio virtuozas. Iš paprastos medžio šakos ar šaknies jis sukurdavo šedevrus.

Magnetofonas buvo labai naudingas daiktas. Galėjau įrašyti muziką iš radijo taško, radijo imtuvo, plokštelių ir mikrofono. Taigi jau nereikia pirkti plokštelių. Su magnetofonu galima buvo iškrėsti ir šposų, - šyptelėjęs sako Albertas, o po pauzės vėl tęsia savo pasakojimą. - Dar ir dabar linksma sugrįžti į septintą ar aštuntą praeito amžiaus dešimtmetį ir pasiėmus lituoklį į ranką išmėginti vieną ar kitą idėją ar techninį sprendimą. Nežinau kodėl, bet sportuoti mėgdavome visi. Beveik kiekvienos gatvės vaikai okupuodavo kokią pievelę ir, nusipirkę sviedinį, žaisdavo futbolą. Gal todėl Švenčionių futbolo komanda buvo stipri...

Mokiniai laisvalaikiu ne tik spardė sviedinį, lakstė dviračiais, kolekcionavo pašto ženklus ar degtukų dėžučių etiketes. Vieni lankė mokyklos chorą, tautinių šokių būrelį, kiti – muzikos mokyklą, dar kiti konstravo skraidančius lėktuvų modelius, fotografavo, domėjosi radijo technika ar dar kažkuo. Pavyzdžiui, Gintautas Novikas ir Karklelis Algis, mokydamiesi vyresnėse klasėse, sukonstravo aeroroges. Tai neįprasta transporto priemonė, varoma propeleriu. Įdomu tai, kad jie labai kruopščiai apskaičiavo propelerio dydį ir formą, nors to meto fizikos vadovėliuose apie tai nebuvo nė žodžio. Kokios medžiagos trintis su sniegu yra mažiausia ir ką galima padaryti turimomis sąlygomis? Ieškojo žinynuose ir enciklopedijose, konsultavosi su draugais o gal ir su mokytojais. Dabar negaliu pasakyti, kiek laiko jie triūsė prie variklio, nes nei nuo motociklo, nei nuo automobilio varikliai netiko. O nenaudojamo automobilio variklio tai tikrai neturėjo, be to ir per daug sunkus būtų. Greičiausiai suvienijo kažką „nuo traktoriaus“ ir motociklo. Svarbiausia, kad jų skaičiavimai buvo teisingi, o rogės važiavo, buvo galima jas vairuoti. Tai buvo apie 1966-1968 metus, kai žiemą laukuose riogsojo begalės sniego.

- Albertai, kiekvienas iš mūsų prisimenam savo mokytojus...

- Mūsų mokyklos mokytojai buvo nuostabūs žmonės ir puikūs specialistai. Mūsų klasės auklėtoja Pranė Bielinienė ne tik puikiai išmanė fiziką, bet nestokodavo nei humoro, nei drąsių idėjų. Laboratorinius darbus darydavome grupėmis. Pareigas pasiskirstydavome: vienas protokoluoja, t.y. rašo į lenteles eksperimento rezultatus, kitas – jungia laidus ar keičia elementų parametrus, trečias tikrina, ar elektros grandinė teisingai sujungta. Kartojant eksperimentą susikeičiam pareigomis. Sprendžiam uždavinį prie lentos – aiškinam, kas ir kaip. Pamokos pabaigoje dažnai kelias minutes skirdavome klasės reikalams: planuojam ekskursiją, teminį poilsio vakarą, sprendžiam nedideles problemas. Nemaža dalis mūsų klasės mergaičių šoko auklėtojos vadovaujamame tautinių šokių būrelyje, o pasibaigus mokslo metams turistiniai žygiai neapsieidavo be auklėtojos idėjų ir mūsų triūso.

Mokytoja Genovaitė Stunžėnienė labai jautriai dėstė lietuvių literatūrą. Be jos daugelis teminių poilsio vakarų mokykloje buvo tiesiog neįmanomi. Gavrilas Dubatovka žemesnėse klasėse, o Joana Jankauskienė – vyresnėse dėstė rusų kalbą. Dubatovka puikiai susigaudė istorijos peripetijose ir visa poetų ir rašytojų kūryba bei kai kurie svarbūs jų gyvenimo įvykiai tapdavo puikiai suprantami. Jankauskienė ypatingą dėmesį skyrė kalbos vaizdingumui, taisyklingai rašybai ir kalbai. Visa tai labai padėjo studijuojant, nes didesnė dalis visų knygų buvo rusų kalba.

Matematikos mokino daugelis mokytojų. Penktoje klasėje mokytoja Petkūnienė stebino aiškinimo lakoniškumu, aštuntoje klasėje mokytoja Zakarkaitė, tik spėjusi įstoti į aukštąją mokyklą ir atsidūrusi mūsų mokykloje, kruopščiai aiškino algebros tiesas ir reikalavo kaip iš didelių. Mokytojas Vytautas Čepulis, rimtai baigęs Vilniaus universitetą ir klausęs Zigmo Žemaičio paskaitų, laikėsi principo: „švari lenta, balta kreida ir nuoseklus, logiškas aiškinimas“. Mes taipogi turėjome laikytis šių tiesų. Aš džiaugiuosi, kad jų laikiausi ir dar tebesilaikau.

Biologiją žemesnėse dėstė V. Mamiūnas, o vyresnėse P. Pivoriūnas. Tai buvo nuostabūs daržininkai ir biologijos mokytojai. Tik jų dėka pajutome visą augalų auginimo svarbą ar gyvūnų ir žmogaus anatomijos supratimą. Braižybos ir piešimo mokino mokytojas Grubliauskas. Vienintelis, kuris suprantamai išaiškino „auksines proporcijas“ ir perspektyvos taikymą. Dailė ir braižyba tapo tokiais artimais ir reikalingais dalykais. Nuo to laiko labai įdėmiai apžiūrinėju dailininkų paveikslus, nagrinėju jų kompoziciją ir išraiškos priemones. Patinka man mūsų kraštiečių Jono Pleckevičiaus akvarelės ir Giedriaus Kazimierėno istoriniai paveikslai.

Vokiečių kalbos žemesnėse klasėse mokino Kornelija Karpienė, nors buvo anglų kalbos specialistė. Jos paprasta metodika garantavo visų geriausius rezultatus. Mes puikiai supratome, ko mokytoja iš mūsų reikalauja, ką mes turime mokėti. Be to, ji mus mokė mandagumo ir kultūros, kurios mums, paaugliams, gerokai trūko. Kai 1995 metais rudenį su mokiniais važiavau į Vokietiją, dėka jos metodikos per trumpą laiką pavyko atstatyti ne tik vidurinės mokyklos, bet ir universitete išmoktą kursą.

Chemijos mokino mokytojas Karpis ir tuometinis mokyklos direktorius Krištapas Džiaukštas. Jų reiklumas buvo neišpasakytas, tačiau ir šiandien aš dar pasinaudoju chemijos žiniomis. Geografijos žemesnėse klasėse mokino mokytoja Telyčėnienė. Man buvo įdomu sužinoti, kur kokios upės teka, kur kokios jūros, ko turtingas mūsų kraštas, o vyresnėse klasėse dėka mokytojo Vaitkūno gilinomės į įvairių valstybių ekonomiką. Senovės istorija man atrodė labai įdomi. Nusipirkęs vadovėlį perskaičiau per kelis vakarus. Tais laikais vadovėlius pirkdavo kiekvienas mokinys. Nereikalingus galima buvo parduoti kitam mokiniui. Vėlesnių laikų istoriją vyresnėse klasėse dėstė Viktoras Petkūnas. Nedėkingas laikotarpis kliuvo mokytojui. Reikėjo diplomatijos ir vadovėlio tiesos laikytis, pasakyti taip, kad protingi suprastų, o visi kiti – pagal tiesiąją.

Muziką dėstė mokytoja Panavienė. Ir šiandien dar gailiuosi, kad palikau mokyklos chorą. Gal dar būčiau sugalvojęs pasimokinti muzikos mokykloje... Buvo taip susiklostęs likimas, kad maždaug nuo 1977 metų kartu su fizikos mokytoju Edvardu Liku vadovavome mokyklos estradiniam ansambliui. Deja, laiko neatsuksi. Dar ir šiandien, išgirdęs M. K. Čiurlionio „Jūrą“ prisimenu savo muzikos mokytoją. Tik jos dėka 1968 metais mokiniai mokyklos baigimo proga surengė grandiozinį koncertą.

Darbus berniukams dėstė jau minėtas mokytojas Mamertas Cicėnas. Jo sugebėjimas medyje pamatyti formas ir šiandien kelia pasididžiavimą šiuo mokytoju. Daugelis jo mokinių išmoko medyje ir metale įskelti dvasią, konstravo lėktuvų modelius.

Kūno kultūrą dėstė nepakartojamas mokytojas Vytautas Laužadis. Jo šauliai per trumpą laiką sugebėdavo pasiruošti atsakingoms šaudymo (mažojo kalibro šautuvu) varžyboms. Jau minėtas Stasys Juknevičius, Lietuvos ieties metimo čempionas, sėkmingi mokinių startai lengvosios atletikos varžybose... Aš čia kalbėjau apie mokytojus, kurie mokino mane. Kiti mokytojai ne mažiau nusipelnę. Taipogi ir tie, kurie dirba dabar, yra labai darbštūs ir talentingi.

- Tau teko būti gimnazijos atkūrimo liudininku...

- Gimnazijos dvasia ruseno mūsų mokykloje visą laiką ir niekuomet nebuvo pradingusi. Prisimenu vieną atvejį iš Alberto Skrebutėno direktoriavimo laikų. Jau vyko „perestroika“ ir keli mokytojai vyrai nutarė vyriškai pasišnekėti su direktoriumi. Užėję pas jį į kabinetą išreiškėme mintį apie gimnazijos kūrimą. Direktorius pagalvojo, užsirūkė. Matėme, kad jį šis pasiūlymas labai sujaudino ir sukėlė minčių audrą. Užgesinęs cigaretę direktorius tarė:

- Įkursite gimnaziją, bet dabar ne „čėsas“

Jis buvo teisus. Dar nebuvo aišku, kuo visa ta suirutė pasibaigs. O naujovių pas mus niekada netrūko. Mūsų mokyklos delegacijos lankydavosi Vokietijoje Oitino J. Foso gimnazijoje, o ir vokietukai atvažiuodavo pas mus. Vėliau direktore tapo Danutė Čepulienė, ir mes spėriai ėmėmės gimnazijos kūrimo – ranka rankon tėvai, mokiniai ir mokytojai.

Ateikite į gimnaziją, stenduose laimėtos taurės, rekordai, muziejuje eksponatai. Tiesa, gimnazijoje dar tęsiasi renovacija, tai kiek pakentėkite, ateis „čėsas“.

- Naujovės vertė eiti koja kojon su progresu?

- Žinoma, reikėjo neatsilikti. 1994 metais įgijau informatikos mokytojo eksperto kvalifikacinę kategoriją. Rašydavau straipsnius į informacinį-metodinį leidinį „Informatika“, kūriau dalyko mokymo programas, važinėdavau į seminarus kaip dalyvis ir kaip lektorius. Buvau Respublikinės atestavimo komisijos narys. Tekdavo su kitais specialistais (Viktoru Dagiu, Asta Verkiene ir kt.) egzaminuoti mokytojus, kurie norėjo įgyti vieną ar kitą kvalifikacinę kategoriją. Vėliau apie 2005 metus teko prisidėti prie informacinių technologijų valstybinio egzamino koncepcijos ir užduočių kūrimo. Su mokiniais važiuodavome į dr. J. Kazicko programuotojų konkursus Kauno technologijų universitete ir į informatikos olimpiadų baigiamuosius etapus.

2002-2003 metais mūsų gimnazija dalyvavo V. Dagienės vadovėlio „Informacinės technologijos 11-12 kl.“ diegimo eksperimente, kuris baigėsi labai sėkmingai.

Maždaug tuo pačiu metu gimnazijai sukūriau nesudėtingą intranetą ir testavimo sistemą greitam mokinių žinių patikrinimui. Atsirado testai iš programavimo, tekstų tvarkymo, skaičiuoklių, interneto temų. Informatikos ir ekonomikos (mokytojas Mindaugas Zaičikas) teorinė medžiaga ir užduotys talpinamos virtualioje mokymo aplinkoje MOODLE. Labai patogu tiek mokytojams, tiek ir mokiniams.

Daugelio metų bėgyje vedžiau kompiuterinio raštingumo kursus tiek Švenčionių žmonėms, tiek rajono mokytojams (specialų kursą).

2008 metų pradžioje pradėjau domėtis C++ programavimo kalba, nes Free Pascal (Turbo Pascal teko atsisakyti, nes neturėjome reikiamų licencijų, o Free Pascal buvo laisvai platinama) jau ėmė netenkinti IT olimpiadų organizatorių. Parengiau pamokų ciklą savo gimnazijai, pamažu tobulinau ir atsargiai siūliau mokiniams pabandyti. Dar buvo neaišku, kokias temas būtina įtraukti, o kokias praleisi ir net neminėti, kokias sąvokas naudoti, nes tarp C ir C++ kalbų buvo daug painiavos. Net kai kurie universitetų dėstytojai nebuvo skaitę nei vienos C++ kūrėjo Bjarno Stroutstrupo knygos. Aš turėjau tik D. M. Riči ir B. W. Kerigano knygą apie programavimą C kalba ir atsisiuntęs iš interneto B. Stroutstrupo C++ kalbos pristatymą.

Kuršėnų informatikos mokytojas ekspertas Arvydas Verseckas, kuris jau buvo sukūręs tiek mokomųjų programų, tiek ir parašęs knygų mokiniams, mane įkalbėjo imtis rašyti naują vadovėlį ir sutarėme su leidykla „Šviesa“, kad 2011 metų pradžiai parašau C++ programavimo kalbos vadovėlio pirmąjį skyrių. Šis skyrius gavo teigiamą įvertinimą ir sudarėme sutartį su „Šviesos“ leidykla jau visai vadovėlio apimčiai. Laukė ilgas ir kruopštus darbas. Mokiniai mūsų gimnazijoje jau pamažu pratinosi programuoti C++ kalba.

2012 metų pradžioje vadovėlis gavo teigiamą ekspertų įvertinimą ir po visų formalumų buvo atiduotas spausdinti.

Maždaug tuo pačiu metu gimnazijoje pradėjo veikti mokinių kuriamų programų testatorius PASCAL ir C++ kalboms. Jis leido automatiškai patikrinti algoritmų veikimo teisingumą. Programavimą besimokantiems mokiniams ir jų mokytojams tai yra didelis darbo palengvinimas. Tik ką parašytą programą galima patikrinti per nepilną minutę. Šios programos duomenų bazėje sukaupta keli šimtai uždavinių nuo paprasčiausio iki olimpiadoms skirtų sunkių užduočių.

Taip pamažėle atėjo 2015 metų rugsėjo pirmoji ir aš išėjau į pensiją kartu su vokiečių kalbos mokytoja eksperte Elena Niloviene ir direktore Danute Čepuliene. Mokyklos vairą perėmė direktorė, vokiečių kalbos mokytoja ekspertė, Rima Razmienė.

Dabar gimnazijoje dirba jaunesnė mokytojų karta. Retkarčiais apsilankau, pakalbame apie problemas, pasidžiaugiame gerais pasiekimais.

Pernai, 2019 m. dalyvavau mūsų gimnazijos šimtmečio minėjime. Trumpai susitikau su savo klasės draugais...

- Albertai, darbai darbais bet dar yra ir šeima?

- Su žmona Vilhelmina buvau pažįstamas iš anksčiau. Kai tuokiausi, man buvo 28 metai. Išauginome sūnų Saulių ir dukrą Virginiją. Žmonos darbas buvo susijęs su finansais. Iš pradžių dirbo finansų skyriuje, o vėliau banke. Sūnus informatikas, dukra pradinių klasių kalbos mokytoja. Reziumuojant galiu pasakyti, kad sūnus Saulius profesiją pasirinko pagal mano hobį, o dukra Virginija pagal profesiją.

- Ar nekyla noras sugrįžti į mokyklą?

- Matyt pasąmonėj tie prisiminimai vis sukasi, nes, tarkim, prieš porą savaičių sapnavau tokį sapną: vedu matematikos pamoką ir jaučiu, kad mokiniai manęs nesupranta. Norėčiau išsiaiškinti, kokia kalba jie kalba, bet negaliu nutraukti aiškinimo... Tai alegorinis sapnas nes dabar mokytojai ypač vyresnės kartos, su mokiniais bendrauja skirtinguose lygmenyse, nes sunku suprasti jaunimo mąstymo vingius. Ryte nuėjau į mokyklą pabendrauti, nes žinojau, jei to nepadarysiu, košmarai vėl kartosis. Žodžiu, nėra buvusių mokytojų. Net ir nedirbdamas jauti tą pulsą

- 41 metus išdirbote mokytoju. Ar vėl pasirinktum šią profesiją?

- Tai kad aš daugiau nieko nemoku, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas Albertas Dinda. Paskui dar kalbame apie naują Alberto užsiėmimą – giedojimą Švenčionių bažnyčios chore nes ten ne tik repetuojama giedama, bet ir nemažai keliaujama... o užbaigti šį pasakojimą noriu smagiu Alberto parašytu ketureiliu, kaip jis vadina, ežėraščiu:

Atimsit matematiką – paimsiu arklą, lyrą,

Po to paimsiu dar kai ką daugiau.

Gal iš skvernų man pjuvenos ir byra,

Bet neisiu aš prie kelio ubagaut!

Algis JAKŠTAS