Pamenu, kaip susitikime su aktoriumi Giedriumi Savicku jam prakalbus apie Šv. Jokūbo kelią, sužibo uteniškės Jurgitos Ivanauskienės akys. Tąsyk supratau – tereikia mažyčio postūmio, ir ši moteris leisis į kelią. Juolab kad keletą metų per atostogas aplankydavo vis kitą šalį. „Man visą laiką kirbėjo mintis įgyvendinti šią svajonę – įveikti Šv. Jokūbo kelią“‚ – sako Jurgita.

Ką mes žinome apie šventąjį Jokūbą? Kodėl žmonės iki šiol taip masiškai keliauja jo keliu? Šv. Jokūbas – vienas Jėzaus apaštalų, apaštalo Jono brolis. Anot legendos, jam nukeliavus į Ispaniją, musulmonai buvo užėmę Šventąją Žemę ir šventyklas, tad buvo ieškota kitų kelių, naujų būdų, kad šventas vietas galėtume aplankyti. Taip ir išgarsėjo Šv. Jokūbo kelias. Tai – Europos piligrimų centras. Šv. Jokūbo kelias ilgėjo, o piligrimystės samprata plėtėsi nuo savo namų durų iki Šv. Jokūbo miesto.

Lietuviškasis kelias

„Šiais metais mano atostogas pakoregavo koronavirusas, – pasakoja moteris. – Galvoju, kodėl nenueiti Camino Lituano kelio, iš kurio grįžus nereikės nei izoliuotis, nei saugotis? Šiuo keliu prieš porą metų ėjo mano sūnus, tad apie jį šiek tiek žinojau. Buvau įsitikinusi – jei eisiu piligrimų keliu, atostogos bus puikios.“ Camino Lituano, išvertus iš Ispanų kalbos, reiškia kelią per Lietuvą arba Lietuviškąjį kelią, kuris įsilieja į Europos piligrimų kelią.

Ruošdamasi kelionei Jurgita perskaitė, kad kelias per Lietuvą eina nuo Žagarės iki Lazdijų 500 km ir yra padalytas į 20 etapų. Vieno etapo ilgis – 20-35 kilometrai. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia Piligrimų nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita reikalinga infrastruktūra, o nakvojama klebonijose, parapijos namuose, bendruomenės namuose, kaimo turizmo sodybose, viešbutukuose, kempinguose, vienuolyno celėse ir kt. Tik dėl nakvynės reikia susitarti iš anksto ir atėjus parodyti Camino Lituano piligrimo pasą.“

Kai degi noru eiti

Pašnekovė sako, kad keliaujant svarbiausia speciali turistinė kuprinė, patogi avalynė ir vanduo. Ir kad žmogus būtų šalia. Tad ėjo dviese. „Mes ir marškinėlius vienodus turėjome, ir kepures su Lietuvos atributika. Todėl buvo ne tik mums smagiau, bet ir sutiktiems žmonėms ar vairuotojams. Dažnas net garsiniu signalu palydėdavo, – prisimena Jurgita. – O einant paskutinį etapą vienas vairuotojas net sustojo ir pasisiūlė mus pavėžėti. Mums atsisakius, vyras patikino, kad pavežtų nemokamai. Juokdamiesi paaiškinome, kad mes turime kitą tikslą – pėsčiomis pereiti per Lietuvą. Tai išgirdęs, vyras palinkėjo laimingo kelio...“

Kaip ir dera turistams, į Žagarę keliautojai važiavo autobusais, ten aplankė lankytinas vietas, klebonijoje pasiėmė piligriminį pasą ir kelionė prasidėjo. Per 11 dienų sukorė 300 kilometrų, įveikė 12 etapų nuo Žagarės iki Kauno.

„Linksmiausia buvo eiti pirmąjį etapą, – prisimena Jurgita. – Juk viskas nauja, viskas įdomu, nežinai, ką teks išgyventi. Pradėję kelionę 15 val. tąsyk nuėjome 32 kilometrus. Nakvynės namai buvo užrakinti, tad teko palapinę statytis sodelyje. Įdomiausia, kad nubudę ryte iš palapinės tiesiog išropojome, nes nebepaėjome. Viską skaudėjo – ir pečius, ir klubus, ir kojas... Ir jei pirmą dieną per valandą įveikdavome šešis kilometrus, tai kitą dieną tempas sulėtėjo dvigubai. Bet visai nebuvo jokių minčių grįžti namo ar baigti kelionę. Po antros dienos ėmėm svarstyti, kad ne kiekvienam ši kelionė būtų įveikiama. Vidinė trauka, noras eiti, noras atrasti save, pamatyti, pažinti turėtų būti labai stiprūs.

Sunkūs nuovargio momentai. Pamenu, kai pasiekėme šimto kilometrų ribą, sankryžoje su pagaliuku užrašiau 100 ir atsisėdau, kad šią akimirką bendražygis užfiksuotų. Bet po to pati jau nebegalėjau atsikelti nuo žemės. Buvo pavakarys, tądien mes įveikėme apie 37 kilometrus. Man prireikė pagalbos, kad galėčiau pakilti nuo žemės ir eiti toliau. Tada iš vidaus ateina tikras, nesuvaidintas, nesumeluotas dėkingumas už paprasčiausius dalykus. Už tai, kad po visos dienos ėjimo tau kažkas ištiesia ranką.

Aš jaučiu, kad tas kelias ne kiekvienam. Svarbiausia noras. Jis yra tavo vedlys šiame kelyje. Supratau, kad jei labai nori, tai viskas pasiekiama. Reikia tik užsibrėžimo, tikslo, savęs išbandymo. Aš nemaniau, kad tiek įveiksiu. Išeidami planavome nueiti 100, na 150 kilometrų... Jei nebūtų reikėję sugrįžti į namus ar būtume prasitęsę atostogas, tikrai būtume nuėję visą kelią. Ir dabar laukiu tos dienos, kada vėl galėsime toliau tęsti žygį. Gal dar net ir šį rudenį pavyks, nors jau ir dienos trumpesnės, ir orai vėsta. Mums buvo smagu, kad nė sykio nelijo. Tik dar nesijaučiam tikri piligrimai, nes nebuvome šlapi.“

Išsipildžiusi svajonė

Bekalbėdama apie Camino Lituano kelią, Jurgita išduoda – turėjo svajonę aplankyti Paberžę, kurioje dar sklando Tėvo Stanislovo dvasia: „Svajonė išsipildė su kaupu, nes namuose, kuriuose Tėvas Stanislovas trejus metus gyveno prieš mirtį, teko net nakvoti. Tokia ramybė ten apsupa, aplinkos harmonija... Aplankėme vienintelį Lietuvoje 1863 m. sukilimo muziejų. O ten dirbusi moteris mums daug papasakojo apie tėvą Stanislovą, nes jį ne tik pažinojo, bet ir dirbo kartu su juo. Labai daug sužinojau. Ir tokia aura ten tvyro! Mes dar nė nemanėme, kad jau arti Paberžė, o mano bendražygis pratarė, kad ėmė keistai jaustis. Pradėję leistis nuo kalvos iškart pamatėme gražų tiltą, o paskui išvydome ir bažnyčią...“

J. Ivanauskienė pasakoja, kad nors keliavo piligrimų keliu, žygio metu nesutiko nė vieno piligrimo. Tik stebino žmonių požiūris ir klausimai, ko čia „pingvinai“ vaikšto, koks jų tikslas: „Mes svarstydavome, ką tie žmonės galvoja – ar kad mes neturime ką veikti?

Į atmintį įsirėžė vienas susitikimas su moterimi, kuri pasikvietė mus sakydama, kad labai norėtų pasikalbėti. Klausinėjo, kodėl mes einame. Išgirdusi, kad mūsų tikslas pereiti per Lietuvą, nuliūdo, mat neturėjo kuo mus pavaišinti: „Bet ateikite bent su mano triušiukais nusifotografuoti, turiu mažų triušiukų...“ Ta moters šiluma labai sujaudino. Ir kiek teko kalbėtis su žmonėmis, visi tvirtino, kad nėra matę piktų piligrimų – visi linksmi, džiaugiasi, o jaunimas net su dainomis žingsniuoja.“

Kelią rodo geltonos rodyklės bei šv. Jokūbo kriauklės mėlyname fone. Jurgita juokiasi, kad kartais rodyklių galima ir nepastebėti, jei, pavyzdžiui, jos bus ant stulpo, o aplink augs kukurūzai. Ženklų reikia dairytis ant stulpų, medžių, akmenų, tiltų, netgi kelio ženklų. Kelio nuorodos yra maždaug kas 500 metrų arba rečiau, jei kelias tiesus ir nėra jokių posūkių.

Vingiuojančiais keliais ir vieškeliais tikslo link

Kelyje yra apie 200 lankomų objektų – piliakalniai, muziejai, dvarai... Žygeivė pasakoja apie didelį įspūdį palikusius Bitaičius, kur yra keramikų sodyba ir gyvena liaudies meistras. Apie Beinoraičių klėtelę, kur užsukusius piligrimus pasitinka svetingi šeimininkai ir apsupa Camino de Santiago kelių Ispanijoje atmosfera. Apie aplankytus šiltus ir jaukius miestus – Kėdainius, Pakruojį, Joniškį. Apie įspūdį palikusį Babtyno dvarą...

Kelias veda per religinius, kultūrinius, istorinius, gamtos objektus. Ir, aišku, visą kelią lydi nuostabi Lietuvos gamta. Jurgita pasakoja, kad keldavosi anksti, tad kasryt gėrėdavosi saulės tekėjimu, klausydavosi gervių klykavimo, akimis lydėdavo išgąsdintus kiškius ar eikliąsias stirnas... Keliautojai ėjo gražiais Lietuvos keliais ir takeliais pro ramiai siūbuojančius ir nokinančius duoną javų laukus, pro saulės šviesa nutviekstas pievas, pro žaliuojančius miškus, pro čiurlenančius upelius. Ėjo takais, miško keliukais ar dulkančiais vidurdienio vieškeliais.

Pasak Jurgitos, Žemaitijos kraštovaizdis labai skiriasi nuo Aukštaitijos vaizdų: „Ten labai daug dirbamų laukų, auginamos grūdinės kultūros, beribiai laukai, net pavėsio nėra. Kelias vingiuoja per laukus ir net galo jo nematyti, tad iš nevilties imi žiūrėti sau po kojomis, kol priartėji prie to lauko pabaigos. O to, ką mes eidami pamatėme, automobiliu važiuodamas niekad nepamatysi, o ir nežinotum, kur galėtum užsukti.“

Kai pajunti laisvės pojūtį

Dar prieš kelionės pradžią Lietuviškąjį kelią Jurgita ėmė įsivaizduoti tarsi gyvenimo kelią, kurį kiekvienas mato ir suvokia individualiai, vertina skirtingai, į viską žvelgia per savo prizmę. Kiekvienas kažką atras, kažką supras ‒ iš kelionės grįš kitoks: „Kaip yra žmonių gyvenimų įvairių, taip ir tų kelių įvairių yra. Ir tai, ką kiekvienas jaus, bus labai individualu. Mes ėjome tuo keliu su pertrauka – turėjome pora dienų sugrįžti į namus. Kai sėdėdami stotelėje laukėme autobuso, akyse tvenkėsi ašaros – taip nenorėjome išvažiuoti. Liūdna buvo netekti to patirto laisvės pojūčio. O aš tiesiog norėjau eiti. Eiti, eiti... Net ir dabar jei kas pasiūlytų eiti, nė negalvodama susidėčiau kuprinę – vaistus, dantų pastą, šiek tiek užkandžių – rūkytos dešros, sūrio lazdelių, riešutų... Ir – pirmyn...“

J. Ivanauskienė pasakoja, kad tik Lietuviškajame kelyje suprato, kokia trumpa yra dabartis. Tik tas trumputis momentas, kai žengi žingsnį. Kito žingsnio žengimas dar tik bus ateityje, o žengtas prieš tai – jau praeitis. „Dabar“ bematant praeina. Atrodo, kad ji trunka tik trumputį akimirksnį. Bet kai tu galvoji apie šį akimirksnį, jis jau yra dingęs praeityje.

Praeitis yra tarsi didžiulė skrynia, kurioje dingsta viskas, kas anksčiau truko akimirką. Ji vis didėja. Jai nesvarbu, ar kaupiamos akimirkos buvo gražios, ar liūdnos. Tad Jurgitos praeities skrynia pasipildė nuostabiomis akimirkomis, prisiminimais apie sutiktus žmones, nuoširdžius pokalbius... Ir visai nesvarbu, kad labai pavargus nakvynei palapinę teko statytis net usnyne. Pasak Jurgitos, užplūsta džiaugsmas, kad guli. Ir norisi greičiau užmigti, kad greičiau sulauktum rytojaus...

Nuovargis užsimiršta, lieka neišdildomi įspūdžiai, o jie patys geriausi ir šilčiausi, tikina moteris: „Ir dabar kankina tos kelionės ilgesys. Netgi pasižiūrėjus socialiniuose tinkluose kitų keliautojų atsiliepimus, ašaros akyse kaupiasi, nes norisi tęsti kelionę.

Pokalbį Jurgita užbaigia Alfonso Nykos-Niliūno žodžiais: „Nuostabus dalykas yra kelionė, jeigu keliauji neturėdamas jokio ypatingo tikslo, neturi nieko ypatinga atlikti, niekur neturi suspėti ir niekur negali pavėluoti; nieko laimėti ar pralaimėti; kuomet visas didelis pasaulis yra tavo ir visi tikslai yra ne kur kitur, bet vien tik tavyje; kuomet kiekvienas rytas nuplauja viską̨ ir kuomet vėl gali viską̨ pradėti iš naujo, laimingas, kad neturi nieko įsigyti ir nieko prarasti.“

Vaiva LEŠIENĖ