Mes turime 237 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:293
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4637
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:46404

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Mačiau jos ašaras

2020 m. rugpjūčio 1 d.,šeštadienis, Nr.57 (1972)

Retokai užklystu į savo gimtojo miesto kapines. Pati save guodžiu, kad tam labai trūksta laiko, nors iš tikrųjų tai tikrai tik nelabai vykęs pasiteisinimas, nenuraminantis sąžinės, o tik šiek tiek ją pridengiantis lyg kažkokiu nematomu vualiu. Labai norint užtektų laiko (juk tiek jo daug praleidžiu paprasčiausiai tingėdama net pajudėti), bet tas nuolatinis savęs apgaudinėjimas pasižadant tą padaryti rytoj jau lyg ir tapo tradiciniu. Užtat vakar, kai gėdos jausmas jau užpildė visas įmanomas sielos tuštumas, sėdau į automobilį ir išvažiavau. O dabar belieka prisipažinti, kad močiutės ir senelio kapų (man niekas niekada nepaaiškino, kodėl jie palaidoti atskirai) labai ilgai ieškojau. Apytikriai žinojau, kuriame kapinių pakraštėlyje amžinojo poilsio atgulęs senelis, o močiutės, mirusios kai aš dar net gimusi nebuvau, kapą visada sunkiai susirasdavau.

Beklaidžiodama po kapines ir atidžiai skaitinėdama paminkliniuose akmenyse iškaltas pavardes, pamačiau Aušrą. Ji stovėjo gale kažkieno kapo, vėjas plaikstė ilgokus jos plaukus, o iš akių nenutrūkstančia srovele tekėjo ašaros. Pabandžiau pasisveikinti, bet ji nė nežvilgtelėjo į mano pusę. Pamaniau, kad šią minutę ji nieko nemato ir negirdi. Nutariau pasielgti kitaip: sėsti į automobilį paliktą aikštelėje šalia kapinių ir jos palaukti...

O kol laukiau, prisiminiau Aušros vaikystę mažame kaimelyje. Kadangi aš tebuvau vos keletu metų už ją vyresnė, nesupratau kuo serga jos mama. Žinojau tik tiek, kad didesnę dienos dalį ji praleidžia lovoje. Tėvas buvo labai aukštas, gražus mėlynakis vyriškis, nevengiantis kitų moterų draugijos. Tada aš nesupratau, ką tai reiškia.

Kai Aušra jau tapo miestelyje esančios mokyklos pirmoke, mokytoja klasėje ją susodino su berniuku. Stasys buvo jo vardas. Taip atsitiko todėl, kad susodinus po dvi mergaites ir po du berniukus, jie abu liko „neporiniai“. O ir suolas tebuvo vienas likęs.

Aušra gyveno į vakarus nuo miestelio, o Stasys – į rytus. Bet gal po kokių aštuonerių metų melioracija abi šeimas „suvarė“ į miestelį. Negana to, jie tapo kaimynais: vieną namą nuo kito teskyrė tik siauras keliukas.

Čia apsigyvenus, Aušros namuose prasidėjo nelaimės. Pirmiausia mirė jos motina. Po laidotuvių Aušros tėvas namuose pasirodydavo retai: žmonės kalbėjo matę jį tai pas vieną, tai pas kitą moterį. Tuomet Stasio tėvai pasikviesdavo jau į paneles išsistiebusią Aušrą į savo namus, pamaitindavo, pasikalbėdavo su ja. Stasys irgi nesikratė draugystės su kaimyne.

Vieną ankstų rytą miestelį apskriejo žinia – vienos moters ūkio pastatėlyje rastas pasikoręs Aušros tėtis...

Tuomet tik ką abitūros egzaminus išlaikiusią Aušrą guodė visi, kas tik galėjo. Tarp guodėjų buvo ir Stasys, jau apsisprendęs mokytis staliaus amato. Kai prieš rugsėjo 1-ąją Stasys jau išvažiavo į rajono centre esančią profesinę mokyklą mokytis pasirinkto amato, Aušra liko namuose. Visi galvojo, kad mergaitė, svajojusi tapti gydytoja, netekusi bet kokio pragyvenimo šaltinio, nusprendė ieškotis darbo.  

Greitai miestelio gandonešės patyliukais ėmė šnabždėtis, kad Aušra užsidarė namuose dėl kitos priežasties. Žinoma, įvardindavo ir kokios. Daug kas tuo netikėjo, bet netrukus paaiškėjo, jog tai tiesa – Aušra laukiasi. „Žiniuonės“ iš karto įvardijo būsimo vaikelio tėvą – Stasys. Jų žodžius patvirtino faktas, kad su Aušra liovėsi bendrauti ne tik pats Stasys, bet ir jo tėvai...

Aušra, pagimdžiusi berniuką, pabėgo iš ligoninės. Suprantama, kad be vaikelio. Niekas nežinojo, kur ji buvo gal daugiau nei savaitę. Žodžiu, iki to laiko, kai ji sugrįžo į ligoninę nutarusi pasiimti savo vaikelį. Deja, jo čia jau nebebuvo...

Savo berniuką Aušrą susirado kūdikių namuose. Pažino jį iš karto, nors sūnelį tebuvo mačiusi vos porą kartų. Va tada ir prasidėjo jos didžioji kančia. Niekas jos neprileido prie berniuko, tai ji sugalvodavo daugybę būdų patekti į patalpas, kuriose jis buvo: įsikardavo pro neuždarytą langą, niekieno nepastebėta vakare įsmukdavo į tualetą ir jame pratūnodavo iki visi užmigdavo. O tada nusigaudavo iki savo vaikelio lovelės ir prarymodavo iki prašvintant. Būdavo ir taip, kad pagriebdavo šluotą ar grindų kibirą, apsivilkdavo darbinį chalatą ir bandydavo vaizduoti valytoją...

Aušra per tą laiką taip sulyso, jog, pasak žmonių, tapo nepanaši į žmogų, nes liko tik kaulai ir oda. Kur ji nakvojo, ką valgė, niekas nežinojo. Svarbiausia, ji tikėjo, kad jos „žygių“ į kūdikių namus niekas nepastebėjo. Pastebėjo. Direktorė, gyvenanti tame pačiame pastate įrengtame bute. Kartą ji „pagavo“ Aušrą lendančią pro langą. Dviejų moterų pokalbis baigėsi tuo, kad Aušrai buvo pasiūlytas auklėtojos padėjėjos darbas...

Su ta auklėtoja Aušra labai susidraugavo. Gal dėl to, kad ta moteris jau buvo garbaus amžiaus, labai mylėjo vaikus, buvo visiškai vieniša. Ta jų draugystė baigėsi tuo, kad tuomet kai Aušros vaikeliui atėjo laikas eiti į pirmą klasę, ji su ta auklėtoja, jau išėjusia į pensiją, sugrįžo gyventi į tėvų namus. Buvusi auklė prižiūrėjo Aušros sūnelį, o pati Aušra pamėgino įgyvendinti savo svajonę tapti gydytoja. Užsispyrimas ir geležinė valia nugalėjo – svajonė tapo realybe. Tiesa, per visą mokymosi laiką ji stoiškai kentė ir paties Stasio, ir jo tėvų patyčias: girdi merga su vaiku užsimanė pasiekti nepasiekiamą...

Kol Aušra dar dirbo kūdikių namuose, Stasys vedė, susilaukė dukros. O kai Aušra su buvusia auklėtoja sugrįžo į tėvų namus, tiek Stasys, tiek jo žmona Angelė jau buvo įjunkę į stiklelį. Aušra pro jų namus praeidavo aukštai iškelta galva, visais įmanomais būdais stengdavosi nesusitikti nė su vienu tos šeimos nariu.

Aušra jau dirbo gydytoja, kai mirė Angelė, po trejeto metų – ir Stasys. Jų dukrą globoti ėmėsi seneliai...

...Ilgai laukiau Aušros automobilyje. Per tą laiką spėjau permąstyti jos gyvenimą. Širdyje labai džiaugiausi, kad ji nepalūžo, kad gyvendama pusbadžiu, ne tik vaikelį užsiaugino, bet ir mokslus baigė.

Kai pamačiau Aušrą išeinančią iš kapinių, išlipau iš automobilio ir ėjau tiesiai į ją. Kai Aušra, visai nekreipdama dėmesio į mane, jau suko į šoną, aš šūktelėjau ją vardu. Atsigręžė, bet manęs nepažino. Tada prisistačiau. Ilgai žiūrėjo į mane, tarsi netikėdama ir pagaliau nusišypsojo. Apsikabinome, apsiverkėme ir keletą minučių nepaleidome viena kitos iš glėbio.

Kai prisipažinau, jog mačiau ją prie kažkieno kapo verkiančią, ji sakė, kad apraudojo savo jaunystę prie... Stasio ir jo žmonos kapo. Pasirodo, jis buvo pirma ir vienintelė jos meilė...

Genovaitė ŠNUROVA