Tada buvau miestelio vidurinės mokyklos dešimtokė, kai į mūsų mokyklą atėjo naujas mokinys – aukštas juodaplaukis kerinčia šypsena. Mes, mergaitės, pasak dabartinio jaunimo žargono, susilydėm dėl jo. Visos kaip įmanydamos jam pataikavom, visos stengėmės pakliūti į jo „ryšio zoną“. Tarp tų pametusių galvą, žinoma, buvau ir aš. Sužinojusi, kad jam sunkiai sekasi matematika, pasisiūliau padėti, o kai mano pagalbos atsisakė, gal savaitę verkiau pagalvę apsikabinusi.

Kai lietuvių kalbos mokytoja visai klasei girdint pagyrė jo rašinį, papasakojo apie tai, kad Alvydas (toks to gražuolio vardas) labai daug skaito, kad domisi pačiomis naujausiomis knygomis, ir aš puoliau skaityti. Negana to, tapau, ko gero, pati uoliausia miestelyje esančio knygyno lankytoja, nešiau iš matymo pažįstamai knygyno vedėjai saldainius, šokoladą už galimybę nusipirkti pačias populiariausias knygas. (Mano jaunystės laikais nusipirkti bet kokį romaną buvo labai sudėtinga).

Nusipirkusi naują knygą pati dažniausiai ją tik pavartydavau. Svarbiausias tikslas buvo kuo greičiau nusinešti ją į mokyklą ir pasiūlyti Alvydui. Jis visada paimdavo. Kai kada grąžindavo, o kai kada ne. Dėl to aš neišgyvenau.

Kai baigėsi mokslo metai, aš vis tiek nesilioviau pirkti naujausių arba pakartotinio leidimo knygų, ir skubėjau jomis pradžiuginti (tuo aš buvau įsitikinusi) Alvydą. Skirtumas tik toks, jog Alvydą kviesdavausi į namus. Sąmoningai parinkdavau tokį laiką, kai žinojau, jog tėvų namuose nebus. Mano mama nesuprato, kodėl aš staiga pradėjau mokytis kepti sausainius, pyragėlius, karštus sumuštinius, susidomėjau arbatomis. Visa tai dariau, suprantama, dėl Alvydo.

Šitos savo „taktikos“ kviesti Alvydą į namus nekeičiau ir tada, kai jau prasidėjo mokslo metai. Abu buvome vienuoliktokai, abu stengėmės gerai mokytis, nes mokytojai nuolat primindavo apie būsimus egzaminus (tada vienuoliktoji klasė buvo baigiamoji vidurinės mokyklos klasė). Aš buvau penkiatukininkė (pagal to meto žinių vertinimo sistemą), o Alvydas mokėsi prasčiau. Jam puikiai sekėsi tik lietuvių kalbą ir geografija. Užtat aš ir „plakiausi“ prie jo, siūlydama pagalbą.

Viskas buvo gerai iki to laiko, kol aš pajutau keistus negalavimus. Tą pastebėjusi mano mama nusitempė (beveik visa to žodžio prasme) į polikliniką. Ten paaiškėjo mano liga – esu nėščia... 

Tada tai prasidėjo. Mama, liaudiškai tariant, ėjo iš proto, tėtis, žinoma, irgi neapsidžiaugė. Kur tai matyta – duktė nepilnametė, nebaigusi mokyklos, vaiko tėvas nepilnametis...

Mano tėvai pas Alvydo tėvus ir mane vedėsi. Nenoriu net prisiminti pokalbio pas juos. Ten išgirdau tokių žodžių savo adresu, kokių dar gyvenime nebuvau girdėjusi. Klausiau, klausiau ir nebeišvėrusi išbėgau pro duris...

Tėvai grįžo gerokai vėliau. Nieko man nesakė, bet iš nugirstų pokalbio nuotrupų supratau, kad jokių vestuvių nebus, jokio normalaus sprendimo abiem pusėms nepavyko pasiekti...

Kai nėštumo jau buvo nebegalima nuslėpti, apie mano „bėdą“ sužinojo ir mokykla. Tada vėl viskas iš naujo: svarstymai, barimai, auklėjimai... Viskas baigėsi tuo, kad mane išmetė iš mokyklos. Man buvo pikčiausia, kad Alvydo niekas nei svarstė, nei kaltino kažkuo. Ir mokyklos vadovybė tylėjo, ir pedagogai jam jokių priekaištų nepateikė. Tarsi jis šioje istorijoje būtų visai ne prie ko...

Kai mano klasiokai laikė matematikos egzaminą, aš pagimdžiau berniuką. Kai mano mama man nežinant naujieną pranešė ir Alvydo tėvams (pasveikino tapus seneliais), kaltinimų lavina dėl mano nedoro elgesio vėl atsinaujino...

... Praėjo 35-eri metai. Šeštadienį buvau pasveikinti sūnaus Regimanto sėkmingai apsigynusio daktarinę disertaciją. Po to su jo šeima ir mano mama (tėčio jau nebėra) vakarieniavome mano namuose. Šventinės vakarienės metu netilo Regimanto telefonas – sveikino jo draugai, buvę bendrakursiai, kolegos.

Aš irgi labai džiaugiausi jo pasiekimais. Šita akimirka buvo atpildas už mano pralietas ašaras, iškentėtas patyčias, amžinus nepriteklius, pažeminimus. Alvydas, baigęs vidurinę mokyklą, kažkur išvažiavo. Gal mokėsi, gal dirbo. Žodžiu, jo gyvenimu nesidomėjau, netgi susitikusi nebuvau. Tiesa, jo tėvus dažnai sutikdavau, bet jie apsimesdavo, kad manęs nepažįsta, niekada nepasidomėjo, kaip auga anūkas, o apie finansinę pagalbą tai net kalbėti neverta – aš neprašiau, o jie nesiūlė. Mano mama lyg ir buvo pasišovusi nueiti pas juos ir paprašyti, bet tėtis kategoriškai uždraudė – nesižeminkim, išsiversime be pagalbos.

O Regimantas nesiliovė mokytis, gilintis į man nesuprantamą mokslo sritį, gal dėl to nuolat palypėdavo karjeros laipteliais vis aukštyn ir aukštyn. Jo žmona Rita irgi baigė du universitetus, anūkai ūgtelėjo.

Regimantą dažnai pradėjo kviesti į televizijos pokalbių laidas, kurių metu jis prašomas „įkvėpti jaunimą“ nenuleisti rankų, pasakoti savo sėkmės istoriją.  

Kartą po vienos tokios laidos paskambino buvusi mano klasės auklėtoja, atsiprašė (primenu – beveik po 40 metų), kad tada mane smerkė, pritarė pedagogų sprendimui pašalinti mane iš mokyklos ir pasakė, kad Alvydo tėvai visiems giriasi savo anūko pasiekimais, rodo jo nuotraukas. Auklėtoja sakė, kad jie nori su juo susipažinti, bendrauti. Kai tą pokalbį atpasakojau sūnui, jis tvirtai pareiškė, kad ir toliau išgyvens be jų, kad tikrai nenori nei jų pažinti, nei bendrauti. Vėlu...

Auklėtoja sakė, kad visi buvę mano mokytojai, kurie dar tebėra gyvi, dažnai prisimena mano istoriją, spėlioja, kaip tokia situacija būtų vertinama dabar, kaip pasielgtų pedagogų kolektyvas ir kaip turėjo pasielgti Alvydas ir jo tėvai.

Pasakiau, kad visa tai manęs jau seniai nebejaudina – savo laiku niekas net nepriėjo, nenuramino, nepasakė gero žodžio, o dabar man viso to tikrai nebereikia. Aš, kaip ir mano sūnus, sakau – vėlu...

Genovaitė ŠNUROVA