Prieš 10 metų, 2010 m. gegužės 8 d., Labanore, praėjus vos 4 mėnesiams nuo tragiškos 2009 m. gruodžio 20 d. nakties, kai ugnis pasiglemžė Labanoro antrąją Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią, būsimo altoriaus vietoje buvo įmūryta simbolinė kapsulė su laišku ateities kartoms. Taip buvo duotas startas trečios bažnyčios statybai. Dar ir tą dieną buvo nemažai skeptikų, kad Labanoro bažnyčia atgims, pakils iš pelenų lyg mitinis paukštis feniksas. Nauja bažnyčia Labanore buvo pastatyta per rekordiškai trumpą laiką, bet šį kartą apie simbolinės kapsulės įmūrijimui skirtą šventę, kurioje dalyvavo daug valdžios atstovų, kunigų ir labai gausus tikinčiųjų būrys. O prisimename 10 metų senumo įvykius, kurie aukso raidėmis įrašyti ne tik Labanoro parapijos, bet ir miestelio istorijoje. Su Labanoro parapijos klebonu Jurgiu Kazlausku, kuris iki smulkmenų prisimena ne tik gaisro nakties įvykius, bet ir po to sekusių įvykių raidą.

- Praėjo dešimt metų, kai buvo įleista simbolinė kapsulė su laišku ateities kartoms, davusi startą trečios Labanoro bažnyčios statybai...

- Žinoma, prisimenu. Tai buvo džiaugsmo diena, nes mes jau susitvarkėme visą dokumentaciją ir gavome leidimą naujos bažnyčios statybai ir tą dieną mes tarsi simboliškai davėme žinią Dievui, kad norime statyti bažnyčią. Ir kapsulės įleidimas būsimo altoriaus vietoje man buvo labai sakralus. Tą dieną aš mačiau vieną ženklą, kuris tarsi bylojo, kad einame teisingu keliu. Pamenat, prieš pat pamaldas buvo užėjusi liūtis, o prieš prasidedant šv. Mišioms užėjo saulė, ir mes visi galėjome džiaugtis puikiu oru ne tik pamaldų metu, bet ir po jų, kai koncertavo „Inmezzo“. Kai žmonių klausiau, ar labai sulijo, išgirdau atsakymą: „Mes visi sausi“. Pamenu, dvi močiutes, kurios ir per lietų nesislėpė po lietsargiais, o kalbėjo rožančių. Dabar, praėjus dešimčiai metų, galim visiems pasakyti, Švenčionių krašto ir kitų vietovių žmonėms, kurie aukojo, meldėsi, atvažiuokit į Labanorą, pamatykit, pasidžiaukit nauja gražia bažnyčia. Taip, buvo ašarų, buvo vargo, bet viskas dabar gerai. Turim šventovę, kuri stovės ilgai. Matyt, apie tokią šviesią ateitį ir bylojo sušvitusi po liūties saulė.

- Kunige Jurgi, o kas tekstą sugalvojo tam laiškui? Jis lakoniškas, konkretus?

- Tekstą kūriau su dviem mokytojom. Aš užrašiau pagrindinę mintį, o jos mano tekstą nugludino. Stengėmės, kad į tą trumpą tekstą sutilptų ir Labanoro bažnyčios istorija, ir skaudus įvykis, ir viltis turėti naują šventovę. Žinoma, paminėjau ir svarbiausius žmones, organizacijas, įstaigas.

- Jurgi, o kodėl viskas buvo daroma 8-tą dieną?

- Aš tiesiog kažkaip prisirišau prie 8-tos dienos po pirmos Labanorinės, kai aš meldžiausi Labanoro bažnyčioje ne kaip svečias, o kaip parapijos administratorius, o vėliau, ir kaip klebonas. 8-tą mėnesio diena ir tapo Labanoro bažnyčioje savotiška švente, kai vyksta pamaldos. Ir nemažai žmonių atvažiuoja pasimelsti 8-tą mėnesio dieną, nesvarbu, kokia savaitės diena būtų, o prisimenant 2010 m. gegužės 8-ąją ir kapsulės su laišku įleidimą, tai iš tikrųjų buvo sakralinė šventė, kurios, manau, nepamiršta visi, kurie joje dalyvavo. Buvo tikra šventumo atmosfera. Jau minėjau vieną ženklą – liūtį ir saulę, argi galima pamiršti kaip Alijas giedojo, dabar, beje, jis jau kunigas. Pamenu Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pamokslą. „Mes dažnai Dievo prašome maldose sveikatos ir dar kitų dalykų, o čia, kai stovi Labanore ir iš visų pusių Labanoro giria, ir čia, kur meldžiamės būsimos bažnyčios vietoje, mes tikime, kad Marija duos visko. Ir sveiką orą, ir sveikatą, ir bažnyčią pastatysim“, - kalbėjo tada vyskupas Juozas Matulaitis.

- Praėjus 4 mėnesiams jūs jau turėjote visą dokumentaciją, leidimus, kaip tai pavyko padaryti?

- Labai paprastai, mes su seniūnu Vincu Jusiu visur ėjome be konfrontacijų ir tolerantiškai, ir visur mums buvo atviros durys. Čia kaip sakoma, kaip šauksi, taip atsilieps. Jei eini su atvira širdimi, taip ir sutinka tave. Žinoma, ir Dievo apvaizda mums padėjo. Noriu papasakoti dar vieną ženklą. Tada buvo daug nemigo naktų, buvo daug apmąstymų. Kartą atvažiavau anksti į Labanorą, stoviu būsimo altoriaus vietoje ir staiga matau – virš manęs sklando galingas paukštis. Kai įsižiūrėjau geriau, supratau, kad tai erelis. Argi tai ne ženklas, kad viskas bus gerai? O 2010 m. gegužės 8-oji, kai buvo įleista simbolinė kapsulė su laišku ateities kartoms, viena šviesiausių dienų mano gyvenime, kai patikėjau, kad bažnyčią pastatysime, kita tokia svarbi diena, tai rugpjūčio 6-oji, kai pamačiau pirmus padėtus rąstus.

- O kodėl laiškui nešti pasirinkote ne kažkuo nusipelniusius žmones, o Kazimierą ir Oną Dičius?

- Tikrai neieškojome įžymių žmonių, o pasirinkome vietinius žmones, kurie neįsivaizdavo Labanoro be bažnyčios. Dičiai pirmieji atnešė pinigų bažnyčios statybai ir sako: „Imk, klebone, mes gal nesulauksim“. O aš sakau: „Sulauksit ir pasimelsit naujoje bažnyčioje“. Taip ir buvo. Sulaukė. Tiesa, Kazimieras jau iškeliavo į amžinybę, bet naujoje bažnyčioje pasimelsti dar suspėjo. Žmogiškumo faktorius labai svarbus, - baigdamas mūsų pokalbį sako Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios klebonas Jurgis Kazlauskas.

O aš šį pasakojimą norėčiau užbaigti 2010 m. gegužės 8 d. įmūryto laiško ateities kartoms žodžiais: „2010 metų gegužės 8 dieną visų akivaizdoje altoriaus vietoje įleidžiamas šis raštas ateities kartoms, įprasminantis tikinčiųjų begalinį Tikėjimą, Meilę ir Viltį, kad šioje vietoje iškils trečioji Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia. Tikimės, kad ji po savo skliautais suburs mus ir ateinančias kartas“. Bažnyčia Labanore stovi kaip simbolis tikėjimo tuo, ką darai, kaip akivaizdus įrodymas – jei žmogus tiki tuo, ką daro, tai ir Dievas padeda įgyvendinti svajones.

Algis JAKŠTAS