Visi mes turime tas pačias paros 24 valandas. Tačiau vieni suranda laiko ir kitam žmogui padėti, pagelbėti ar ką nors paaiškinti. Gi kiti visada būna užsiėmę tik savo reikalais. Jiems yra svarbūs (reikšmingi) tik jų reikalai. Tai, ką daro kiti, jiems yra nesvarbu, arba tai nieko verti dalykai.

Čia man kas nors iš tų, kurie nekreipia dėmesio į kitą žmogų, ims teisintis, jog jie gi tai nedraudžia ir netrukdo kitam žmogui užsiimti tuo, kuo jis užsiima. Šitaip „argumentuojančiam“ pasakysiu štai ką: mielasis, kalba vyksta ne apie tai, ar tu trukdai ar netrukdai kam nors užsiiminėti tuo, kuo jis užsiima. To dar betrūko, kad tu pradėtum jam trukdyti ar neleisti užsiimti kokia nors veikla. Tai apie ką gi mes čia kalbame?

Kalbame apie tai, kad kitas žmogus tavęs paprašė padėti kokiame nors reikale, o tu savo pasakymu „neturiu laiko“ tos pagalbos jam nesuteikei.

Sutinku, kad iš tikro gali būti situacija, kad tu kur nors skubi ir tuo momentu iš tikro neturi laiko. Jei taip, tai tokiu atveju tu privalai vėliau nepamiršti jo prašymo ir tau ir jam kitu patogiu laiku prie jo „sugrįžti“. „Sugrįžti“ ne jo, o tavo iniciatyva. O gal tu manai, kad neprivalai net ir kaip nors apie tai prisiminti?

Imperatyvas „privalai“ čia kalbamame kontekste yra vartojamas ne juridine prasme. Žinoma, kad juridine prasme tu čia nieko neprivalai. Bet jei tu manai, kad „neprivalai“ moraline prasme, t. y. jei tu čia neįžvelgi, kad savo elgesiu nusisukai nuo žmogaus, kuris tavęs prašė kokios nors pagalbos, tai... Tai parodo, kas tu pats esi žmonių ir Dievo akyse... Žmonės tavęs gal ir nepasmerks, bet ir nepasakys „geras žmogus“. O Dievo akyse... Kanto žodžiais tariant – nesi Dievui mylimas žmogus.

Algimantas MILAŠIUS