„Kodėl jums gyvenimiškas istorijas pasakoja tik moterys. Ne vien jos būna išduotos, pažemintos, nesuprastos. Mes, vyrai, irgi turim skaudžių išgyvenimų, tik nemėgstam viešai pasakotis, pasirodyti silpni, sugniuždyti, nuskriausti. Nevyriška. Per daug sentimentalu, - prisipažino Česlovas, žmogus, kurio gyvenimo nusisekusiu nepavadinsi. – Pagal išsilavinimą esu pedagogas. Tik džiaugsmo tas neteikia. Seniai nebedirbu tokio darbo. Tiksliau, seniai iš viso niekur nebedirbu. Nors aplinkiniai manęs vengia, vadina alkoholiku, aš vis dar viliuosi, kad taip nėra. Tiksliau, nenorėčiau, kad taip būtų, bet realybė kalba ką kita. Dabar esu perkopęs penkiasdešimtmečio slenkstį. Jokio turto neturiu: nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo. Jei dar atviriau, tai netgi puodelio savo neturiu. Miegu svetimoje lovoje, pasiklojęs svetimus patalus ir, žinoma, svetimoje patalpoje. Priglaudė seni pažįstami, leisdami apsigyventi sandėliuke prie lauko virtuvėlės. Čia šeimininkai laiko žiemai paruoštas atsargas, konservuotas daržoves ir vaisius, o man lengva pertvarėle atitvėrė nedidelį plotelį, kuriame telpa viengulė lova ir nedidelis stalelis. Neseniai aš čia. Atsikrausčiau, tiksliau atėjau čia prieš daugiau nei mėnesį, kai sudegė namas ir jame gyvenusi mano moteris. Likau kaip stoviu. Nors meluoju: liko dviratis, kuriuo važiavau, drabužiai, kuriais buvau apsirengęs ir du buteliai pigaus vyno plastikiniame maišelyje. Nespėjau jo parsivežti namo...“

Pirmoji istorija

Česlovas, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Edukologijos universitetas), kur studijavo geografiją ir fizinę kultūrą. Jį baigęs, pagal paskyrimą įsidarbino per tūkstantį gyventojų turinčio miestelio mokykloje. Kolektyvas buvo beveik vien moteriškas, o Česlovas – gražiai nuaugęs, atletiškas, simpatiškas gražuolis. Ne tik kolegės, bet ir miestelio merginos buvo jį nusižiūrėjusios ir netgi savotiškai varžėsi dėl jo dėmesio. Jis tą jautė ir tuo naudojosi. Vieną dieną pas vieną nueidavo, kitą – pas kitą ir t.t. Jis buvo prisiekęs pats sau, kad stengsis neprisirišti nė prie vienos, kad lauks tos vienos vienintelės, dėl kurios širdis kitu ritmu plaks, dėl kurios akys spindės nepaaiškinamu spindesiu, o noras būti kartu užtemdys visus kitus troškimus.

Gal kada nors taip ir būtų atsitikę, jei ne mokytojo dienos proga sugalvota išvyka su nakvyne per patį Bobų vasaros gražumą. Visą dieną praleidę turistiniame žygyje, visas kolektyvas vienbalsiai vakarą nutarė praleisti gamtoje, o nakties poilsiui įsikurti palapinėse. Buvo šiltas vakaras, laužas, pakankamai vyno...

Daugiau nei po mėnesio viena iš kolegių pašnibždomis pasakė, kad yra tos nakties „rezultatas“, todėl išeitys tik dvi: vestuvės arba abiejų atleidimas iš darbo už tarybinės moralės normų nepaisymą. Pasirinktas pirmasis variantas, kuris abiems laimės nežadėjo.

Česlovas – pareigos žmogus. Įsipareigojimai šeimai, jam buvo labai svarbūs, nesvarbu, kad atsirado būtent tokiu būdu, kokio jis nesitikėjo. Užtat jo žmona jautė, kad nėra labai mylima, todėl „meilės stygių“ stengėsi realizuoti kitur. Česlovas tai žinojo, bet nelabai žinojo, ką padaryti, kad žmonos dingimai iš namų, jos gyvenime atsiradę kiti vyrai kažkaip baigtųsi. Neturėdamas su kuo pasitarti, be to, žinodamas, kad miestelio žmonės iš jo beveik atvirai pasišaipo, ėmė svaigintis alkoholiu. Šita „draugystė“ baigėsi tuo, kad šeima iširo, o Česlovas dar ir iš darbo buvo išprašytas...“

Antroji istorija

Supratęs, kad miestelyje niekas nenori jo priimti į darbą, netgi tokį, kur nereikia jokios kvalifikacijos, Česlovas išvyko gyventi į kaimą, kur tėvų namuose gyveno sesuo. Ji atvykėliu, žinoma, neapsidžiaugė, bet neprieštaravo, kad brolis čia apsigyventų. Kurį laiką abu gyveno sutartinai. Tol, kol tikėjosi, kad ir Česlovas kažkur įsidarbins, kad uždirbs nors tiek pinigų, kad save išlaikytų. Kai tapo aišku, jog taip nebus arba bus, bet negreitai, prasidėjo nesutarimai, priekaištai, užgauliojimai. Išeitis atsirado netikėtai: moteris, pas kurią Česlovas skaldė malkas, pasiūlė jam gyventi kartu. Jaunam vyrui tik to ir tereikėjo. Čia jis gal net tretėtą metų gyveno tarsi pakylėtas: nebegėrė, griebėsi bet kokio darbo, kol „užsitarnavo“ pasitikėjimą. Tokį, kad net buvo priimtas į vietos mokyklą pavaduojančiu mokytoju. Pirmojo atlyginimo aplaistymas tapo lemtingas: po to progų vis daugėjo, išgėrinėjimai dažnėjo. Prasidėjo nesutarimai ne tik šeimoje, bet ir darbe niekas tokiu darbuotoju nesidžiaugė. Buvo visko: pažadų ir jų netesėjimo, atsiprašymų ir atleidimų, priesaikų ir jų sulaužymo. Ilgainiui atsitiko taip, kad nebeliko nieko: nei darbo, nei šeimos. Į kuprinę susidėjęs keletą būtiniausių daiktų, už kone paskutinius pinigus nusipirkęs alkoholio, Česlovas iškeliavo į kitame rajone esantį kaimą, kur kažkokia moteris skelbėsi norinti susirasti vyrą.

Trečioji istorija

Česlovui patiko ta vyro ieškotoja. Jai jis – irgi. O kai „jaunikis“ iš kuprinės išsitraukė butelį alkoholio, sandėris įvyko akimirksniu.

Moteriai tikrai reikėjo vyriškų rankų: pastatai apleisti, karvei šieno neprišienauta, malkos atvežtos, bet nei supjautos, nei sukapotos ir t.t.

Naujoji gyvenimo draugė nieko nereikalavo iš Česlovo: nei pinigų, nei pasiaiškinimų. Charakterio skirtumus ir išsilavinimą „sulygindavo“ išgertas alkoholis. Šitame „reikale“ abu buvo vienminčiai.

Kažin kiek laiko jie būtų šitaip gyvenę, jei kartą, aplaisčius kažkokio darbelio pabaigtuves, nebūtų pritrūkę alkoholio. Česlovas sėdo ant dviračio ir nuvažiavo į už ketverto kilometrų esančią parduotuvę. Už visus turėtus pinigus nusipirkęs alkoholio, linksmas važiavo atgal. Gal tik pusę kelio nuvažiavęs, pamatė į dangų kylančius juodų dūmų kamuolius. Neišsigando. Maža aks ką užkūrė. Tik kai leidžiantis nuo kalnelio pamatė, kad dega jo sugyventinės namas, pakirto pakinklius. Ir nė iš vietos: nei žingsnio žengti, nei žodžio ištarti. Kai atitoko, kai nuėjo iki pat namų, jie jau baigė degti. Tarp nuodėgulių Stipriai apdegusios moters kūnas buvo surastas tik kitos dienos paryčiais po nuodėguliais.

Daug kas matė Česlovą vienmarškinį, sėdinti ant akmens priešais buvusius namus ir nepaleidžiantį iš burnos cigaretės. Vyriškis su niekuo nesikalbėjo, žiūrėjo į vieną tašką ir tylėjo. Po to kažkur dingo...

Genovaitė MEŠKAUSKAITĖ