Mes turime 316 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3531
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13718
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89748
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Po 56-erių metų

2012 m. rugsėjo 19 d. trečiadienis Nr.71 (1214)

Prieš 56-erius metus, 1956m., Adutiškio vidurinė mokykla išleido į savarankišką gyvenimą pirmąją abiturientų laidą- 26 jaunuolius: 14 merginų ir 12 vaikinų.

Buvo sunkus, neramus ir sudėtingas metas. Ėjo pirmasis dešimtmetis po šalį nuniokojusio karo, sugriovusio daugelio žmonių įprastą gyvenimą. Kita baisi ir skaudi patirtis- sovietai įvykdė kolektyvizaciją, atėmė iš žmonių žemę maitintoją, gyvulius, kitą turtą. Daug šeimų gyveno skurdžiai, pusbadžiu, net badavo. Negana to! Prasidėję trėmimai giliai sužeidė ne tik ištremtųjų, bet ir likusiųjų giminių, kaimynų, pažystamų širdis. Tvyrojo nežinia, baimė dėl saugumo, ateities.

Lietuvos valstietis, visokių sunkumų užgrūdintas, ištvermingas, tikintis Dievą, iš paskutiniųjų jėgų kabinosi į gyvenimą. Ligi šiol prisimenu bemokslius, tačiau darbščius, energingus, ištikimus gėriui, besidžiaugiančius supančio pasaulio grožiu, neišsižadėjusius vidinės laisvės, draugiškus, supratingus ne tik kaimynus, bet apskritai žmones. Kaimynai dažnai nekviečiami subėgdavo į talką, padėdavo vienas kitam atlikti sunkesnį darbą.

Suaugusiųjų pavyzdys kūrė džiaugsmo, meilės židinėlį vaikų ir jaunimo širdyse. Mes siekėme gyvenimo pilnatvės, tikėjome viltimi netgi nesant jokios vilties. Tikėjome, jog šansas visada yra, reikia eiti, siekti, būti geram, ir sėkmė ateis. Tik viskas turi būti, ko nori, tikra.

Šiek tiek praskleisiu mokinių kasdienybės užuolaidėlę. Nors kiekvieną dieną beveik visi sukardavome į mokyklą ir iš jos pėstute nuo 3 iki 10 kilometrų, tačiau nebuvo sunku, nes visa tai įprasta ne tik suaugusiems, bet ir mums, mokiniams. Reikalui esant, tais laikais žmonės eidavo pėsčiomis iš Adutiškio į Švenčionis. Mūsų klasės Elena pasakojo, kaip kartą jai teko pėdinti į rajono centrą. Juk vienintelis ir retas transportas tada buvo sunkvežimis. Kartą ir aš juo „patogiai“ važiavau į Švenčionis. Visą kelią stovėjau atvirame kėbule. Žvarbus vėjas perkošė kiekvieną mano kūno ląstelę. Taip sustirau, jog išlipusi nepajėgiau burnos praverti ir žodžio ištarti.

Taigi minėti nepatogumai buvo laikini, mes jų nesureikšminome. Svarbiausia viliojo mus dvasinės vertybės, stengėmės dvasinę tuštumą užpildyti dvasiniais dalykais, o ne materialiais. Tėvai, mokytojai mokė laikytis žmogiško orumo, elgtis su visais garbingai, kad nebūtume dvasios skurdžiai besikamuojantys, verkšlenantys. Į mokyklą ėjome noriai. Nekilo nė minties bėgti iš pamokų. Juk mokykla mums- šviesos žiburėlis, maitinantis ištroškusią peno dvasią. Mūsų mokytojai buvo jauni, pareigingi, entuziastai, nuoširdžiai dirbo ir per pamokas, ir po pamokų. Kiekvienas dalijosi tuo, kuo pats turtingas, kas gražiausia, vertingiausia, žmogui būtina. Labai išsilavinome per užklasinę veiklą. Veikė geri dramos, šokių, choro, literatų, sporto ir kiti būreliai. Norintys lankėme bent kelis būrelius. Dažnai vykdavome su parengta programa į aplinkinius kaimus, kaimyninį rajoną. Dalyvavome respublikinėje Dainų ir šokių šventėje. Leidome kelis sienlaikraščius. Visko išvardinti neįmanoma. Mokytojai mus taip įtraukė į mokyklos gyvenimą, kad nepaisėme nei alkio, nei kitų nepriteklių. Tik džiaugėmės jaunyste ir troškome kuo daugiau išmokti, sužinoti. Pesimizmą, nusiminimą, pyktį vijome šalin.

Į būsimą pirmos laidos klasę atėjo, kaip minėjau, 26 motyvuoti, žingeidūs mokiniai. Kai kurie po kelerių metų pertraukos. Jauniausia gimusi 1939 m., vyriausia- 1934 m., o klasės vadovė -1932 m. Jai, ką tik baigusiai Vilniaus Pedagoginį institutą, skyrė auklėti mūsų 10-ąją klasę. Nuoširdi ir linksma, draugiška ir reikli, veikli ir kupina geriausių norų pedagogė ugdė patikėtus mokinius. Jos lydimi, dėkingi už viską, ką gavome, peržengėme mokyklos slenkstį ir išėjome į viliojančią, nežinomą ateitį.

Net šeši pasirinkome mokytojo profesiją. Įsigiję specialybes, pasklidome po visą Lietuvą, dirbome sąžiningai. Buvusi darni ir draugiška klasė pasiilgdavo auklėtojos, mokytojų, draugų, savo krašto. Todėl maždaug kas penkerius metus susitikdavome. Šiemet rugpjūčio 4 d., po 56-erių metų, skubėjome į ypatingą šventę- klasės vadovės garbingą 80-ties metų jubiliejų. Kartu su auklėtoja pirmiausia aplankėme išėjusius Anapilin mokytojus, buvusius klasės draugus, palaidotus Adutiškio, Gudelių, Vosiūnų kapinėse. Uždegėme žvakes, pasimeldėme prie kiekvieno kapo.

Pagerbę išėjusius, susėdome prie stalo, pasveikinome gerbiamą ir mylimą auklėtoją. Vincas jai padeklamavo savo kūrybos, Irena- lietuvių klasikos eiles. Laikas tirpte tirpo nuoširdžiai besikalbant, prisimenant praeitį, bedainuojant malonias, mielas lietuviškas dainas.

Kol gyvename, kol mūsų mintys ir viltys irsiasi į ūkanotas tėviškės tolumas, į išbraidytas rasotas pievas, į išvaikščiotus takus takelius, tol lyg grįžtantys pavasarį paukščiai suskrisime į mielą, brangų Adutiškį, jo kraštą prisiminę gimtųjų namų dūmų kvapą, spindinčius gėlių darželius po langais.

Irena Cicėnienė

 
Reklaminis skydelis