Mes turime 374 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2588
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18789
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94819
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Aplinkybės privertė susimąstyti

2023 m. vasario 4 d.

Gyveni žmogus, paskendęs kasdienybėje, ir dažniausiai nesusimąstai, kad kartais priimant sprendimus neverta pasikliauti kitų žmonių sąžiningumu, žodiniais įsipareigojimais ar susitarimais. Juk ne viskas priklauso vien nuo tavęs paties, o ir nuo netikėtai atsiradusių aplinkybių ir daugelio kitų dalykų. Pagaliau, sąmoningai padarytų veiksmų tikintis materialinės naudos. Ne veltui mano šviesaus atminimo kaimynas vis kartodavo, kad „pažadėjai – patiešijai, neištesėjai – negriešijai“, ir dar pridurdavo, kad pasakytas žodis kartais visai nieko nereiškia, o, štai, užrašytas – jau kitas reikalas...

Pasijuokdavau aš iš tokių jo samprotavimų, bet dabar jau žinau, kad be reikalo. Oi, be reikalo...

Mane susimąstyti privertė du įvykiai, neseniai nutikę mano artimiesiems. Kitaip sakant, atsivėrė akys...

...Šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų mano sūnėnas Vytautas, ilgokai senberniavęs, sumanė savo gyvenimą susieti su buvusia klasės drauge, kurią jis dar mokykloje buvo įsimylėjęs, bet atsako į savo meilę nesulaukė. Nežinau, ar jis sąmoningai vienišiavo, ar tiesiog taip aplinkybės susiklostė, bet jokia kita mergina jo širdies nebuvo užkariavusi. Todėl Vida (toks klasiokės vardas) beveik iš karto po mokyklos baigimo ištekėjo, susilaukė dukros, o po gal kokių trejų ar ketverių metų išsiskyrė. Nežinau, ar Vytautas ta aplinkybe pasinaudojo, ar Vida pati jam dėmesį ėmė rodyti, bet viskas baigėsi abipuse meile. Po kurio laiko Vytautas apsigyveno jos namuose. Nežinau, ar tik aš, ar ir jo tėvai buvome įsitikinę, kad santuoka įregistruota oficialiai. Tiesą pasakius, nelabai man tas rūpėjo: gyvena, sutaria, tai tegul gyvena. Na, ir gyveno, žinoma, kaip jau sakiau, per dvidešimt metų.

Per tą laiką ne tik užaugo, bet ir ištekėjo Vidos dukra, išvažiavo gyventi į miestą. Abu bendrų vaikų nesusilaukė.

Ir štai tada, kai atrodė, jog gyvenimas bėga įprasta vaga, jog sėkmė nė nuo vieno nenusisuko, atsitiko šis tas nenumatyto – Vida sužinojo labai skausmingą diagnozę. Vėžys, ketvirta stadija. Kodėl nei ji pati, nei Vytautas, nei, pagaliau, dukra anksčiau nepastebėjo jokių sveikatos pablogėjimų, šiandien jau niekas neatsakys.

Po laidotuvių praėjus maždaug pusmečiui, Vidos dukra pirmiausia tik užuominomis, o vėliau tiesiai šviesiai pareiškė, kad Vytautas motinos namuose nepageidaujamas, kad turėtų ieškoti kitos gyvenamosios vietos ir t.t. Tik tada mes sužinojome, kad Vytauto ir Vidos santuoka oficialiai nebuvo registruota. Tiesiog, pasak liaudies, susimetė skudurus ir gyveno...

Dabar Vytautas gyvena išsinuomotame bute, sunkiai išgyvena ne tik netektį, bet ir iškeldinimą iš namų, į kuriuos daug investavo. Štai ką reiškia neregistruota santuoka...

Vidos dukra motinos namuose apgyvendino be pastogės likusį savo biologinį tėvą. Kaimynai sakė, kad jo gyvenimo būdas jiems kelia daug nepatogumų, bet jie nieko negali padaryti.

Antroji situacija niekuo ne geresnė. Buvusi mano kaimynė Ona, jaunystės metais išvyko mokytis į Vilnių, ten dirbo, ištekėjo ir su vyru ir dukrele gyveno trijų kambarių bute sostinėje. Ilgainiui dukrą išleido už vyro, susilaukė dviejų anūkų, o šešiasdešimties metų sulaukusi liko našle. Sunku buvo vienai moteriai tvarkytis, nes anūkai dar buvo maži, todėl dukra nelabai galėjo dažnai ją aplankyti. Tuo labiau, kad žentas dažnai išvažiuodavo į ilgalaikes komandiruotes, todėl visi šeimos rūpesčiai gulė ant dukros pečių.

Nemažai prabėgo Onos našlystės metų. Sveikata prastėjo, bet, svarbiausia, moteris jautėsi labai vieniša, neturėjo net su kuo pasikalbėti. Nežinau visų aplinkybių, kas, kada pasiūlė Onai pasikviesti kartu gyventi irgi našliu likusį buvusį kaimyną Mykolą, kuris tebegyveno kaime, nedideliame namelyje šalia buvusių Onos tėvų namų. Nuo vaikystės pažįstami žmonės, kuriuos siejo gal tik panašus amžius, sutarė gyventi kartu. Mykolas viską išsipardavė ir išvyko gyventi pas Oną. Tiesa, pinigus už parduotus namus (gal ne visus) atidavė sūnui.

Aš pati nemačiau, bet Onos artimieji pasakojo, kad abu senukai labai gražiai sutarė, kad Mykolas, sunkiai prisijaukinęs miestą, buvo tas žmogus, kuris mokėjo ir paguosti, ir užjausti ir pasirūpinti bendra buitimi. Jis parnešdavo sunkius krepšius su pirkiniais, Ona gamindavo valgį, abu išeidavo pasivaikščioti po parką, susirado panašaus amžiaus nuobodžiaujančių senukų porą, su kuriais visada turėdavo apie ką kalbėtis.

Šitaip gyvenant, ne vieni metai praeitin nugarmėjo...

Per tą laiką užaugo Onos anūkės, dukra turėjo daugiau laisvo laiko, žentas nebevažinėjo į komandiruotes. Blogiausia, kad Onos sveikata prastėjo. Moteriai teko ištverti sudėtingą operaciją, po to – ilgoka reabilitacija. O ir namo sugrįžus dar teko daugiau laiko praleisti lovoje. Mykolas kaip galėdamas rūpinosi Ona, netgi valgį gaminti išmoko. Stengėsi, kad ji laiku išgertų paskirtus vaistus, būtinai valgytų kuo daugiau vaisių ir daržovių. Žinoma, Onos dukra ir jos vyras buvo nuolatiniai svečiai, visada pasirūpinantys senukų laisvalaikiu, profesionalia medikų priežiūra ir kt. Mykolo sūnus nematė reikalo lankyti tėvo ir jo žmonos. Gal kokį kartą ir buvo atvažiavęs, bet didelio susirūpinimo tikrai nerodė.

Praėjus dar keletui metų, Ona jau nebegalėjo išeiti į lauką. Sveikata nebeleido. Mykolas ją, šiltai aprengęs, tik į balkoną išvesdavo, nes labai norėjo, kad ji nors truputėlį pabūtų gryname ore. Dar po kurio laiko netgi į balkoną Ona jau nebegalėjo išeiti. O dar po poros mėnesių tyliai užgeso...

Mykolas bute liko vienas. Netekties skausmas jam, žinoma, sveikatos nepridėjo. Likęs vienas, jis dažniausiai sėdėdavo prie lango ir žiūrėdavo kažkur į tolį. Net į lauką nebeišeidavo. Vienintelė jo kelionė – Onos kapo lankymas. Suprantama, tik tada, kai jį kartu pasiimdavo velionės dukra važiuodama į kapines.

Praradęs gyvenimo džiaugsmą, Mykolas akivaizdžiai sumenko. Vienatvė jį naikino dvasiškai. Žinoma, Onos dukros šeima jį nuolat lankė, pirko jam maistą, vežiojo pas gydytojus, bet padėtis negerėjo.

Kartą atvažiavusi su maisto produktų krepšeliu, Onos dukra rado Mykolą sukniubusį prie lovos. Iškviesta greitoji vyrą išvežė į ligoninę, kurioje jis po keleto dienų mirė...

O dabar apie svarbiausią dalyką – tinkamai nesutvarkytus paveldėjimo dokumentus. Po Onos mirties butą paveldėjo tik Mykolas, nes Onos dukra buvo įsitikinusi, kad ji ir be jokių paveldėjimo dokumentų yra tėvų buto paveldėtoja. Žodžiu, savaime aišku – kas gi kitas, jei ne ji. Pasirodo, nieko panašaus. Teisiškai atsitiko taip, kad buto paveldėtoju po Mykolo mirties tapo jo sūnus...

Tai dar viena nemaloni situacija dėl oficialiai neįteisintų dalykų. Liūdniausia, kad nieko nepakeisi, nes emocijos – ne pagrindas paveldėti...

Genovaitė ŠNUROVA