Dabar net sunku įsivaizduoti, kiek išminties ir ryžto reikėjo jaunos, ką tik atkurtos Lietuvos Respublikos politikams 20-to amžiaus pradžioje. Vienas iš tokių įvykių – Klaipėdos krašto prijungimas 1923-ųjų pradžioje. Po visų diplomatinių ir karinių peripetijų nuo 1923 m. vasario 19 d. iki 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštas, tegul ir autonomijos pagrindais, priklausė Lietuvai. Tuose lemtinguose įvykiuose dalyvavo ir Švenčionių krašto žmonės. Vienas iš tokių – Mykolas Kalmantas. Jo gyvenimo istoriją knygoje „Mielagėnai“ aprašė šviesaus atminimo Jonas Juodagalvis.

Mykolas Kalmantas (iki 1928 m. Kalmantavičius) gimė 1895 m. spalio 18 d. Mešonių kaime, Mielagėnų valsčiuje. Lankė Mielagėnų rusišką pradžios mokyklą. Paauglys, siekdamas mokslo ir darbo, iškeliavo į Petrapilį, kur jau buvo įsidarbinusių tėviškėnų. Ten Mykolas baigė vidurinę technikos mokyklą, iki 1915 m. mokėsi gimnazijoje, buvo įstojęs į Maskvos universiteto archeologijos institutą. 1916 m. baigė karo mokyklą Peterhofe ir tarnavo rusų armijoje, gavo vyresniojo praporščiko laipsnį. Po revoliucijos įstojo į lietuvių batalioną Smolenske.

1919 m. vasarą M.Kalmantas grįžo į Lietuvą ir, paskirtas jaunesniuoju karininku, išvyko į bolševikų frontą. 1920 m. kovėsi lenkų fronte. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1923 m. sausio mėn. „Bajoro“ slapyvardžiu dalyvavo Klaipėdos sukilime, vadovavo antrajai sukilėlių grupei. Ši grupė, M.Kalmanto suformuota Panevėžyje iš savanorių, buvo sutelkta Smalininkų-Tilžės bare, sausio 15 d. puolė Klaipėdą, užėmė prefektūrą, nuginklavo 63 karius prancūzus ir suėmė jų vyriausiąjį komisarą G.Petisnė. Primintina, kad šioje grupėje Klaipėdos puolime dalyvavo ir lakūnas leitenantas Steponas Darius. Sausio 16 d. grupė pertvarkyta į pulką, kuriam vadovavo M.Kalmantas.

Karinė ir visuomeninė Mykolo Kalmanto veikla įvertinta net 14 aukštų ordinų bei medalių, tarp kurių 1923 m. ordinas „Vyties Kryžiaus 1-asis laipsnis su kardais“ už narsumą kovos lauke. Kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, nepriklausomybės kovų dalyvis, jis Beržuose, netoli Jonavos, turėjo nuosavą ūkį.

1941 m. bolševikai pulkininką M.Kalmantą suėmė, tardė, kankino. Kilus karui su vokiečiais, jis ir kai kurie kiti kaliniai Kauno saugumo pastato rūsyje pasislėpė, užsibarikadavo ir šitaip išvengė sušaudymo. Išsivadavo prasidėjus Kaune sukilimui. M.Kalmantas tuojau prisidėjo prie sukilimo, vėl rūpinosi Lietuvos ginklavimosi reikalais. Vokiečiams likvidavus Lietuvos Laikinąją vyriausybę, jis perėjo į civilinę tarnybą.

Nepamiršo M.Kalmantas savo gimtinės, tačiau politinės vėtros vis neleido jam aplankyti jaunystėje paliktos tėviškės, tėvų, brolio Prano Mešonyse. Vis dėlto ryšius palaikė: keletą kartų motina ties Linkmenimis nelegaliai pereidavo lenkų saugomą demarkacijos liniją ir susitikdavo su savo Mykoliuku. Išsipasakodavo, išsiklausinėdavo ir... vėl išsiskirdavo.

Nespėjęs paimti šeimos, M.Kalmantas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV, Čikagoje. Čia jo rūpesčiu 1945 m. kovo mėn. atkurta Lietuvos šaulių sąjunga tremtyje. Jis buvo Skautų garbės gynėjas.

Pulkininkas Mykolas Kalmantas mirė 1976 m. lapkričio 28 d., palaidotas Čikagoje, Lietuvių šv. Kazimiero kapinėse.

M.Kalmanto šeima – žmona Vanda (buv. Gintalaitė), sūnus Vytautas-Mykolas ir dukra Vanda-Danutė – po karo vargais negalais sugebėjo išvengti bolševikų represijų. Sūnus ir dukra – inžinieriai, baigę Kauno politechnikos institutą, gyvena Vilniuje. Pulkininko brolis Pranas Kalmantavičius iki septintojo dešimtmečio gyveno gimtajame Mešonių kaime.