Jonas Vaiškūnas su šeima: dukromis Vingaile, Gaudrime, Guoste ir žmona Daiva.

Jonas Vaiškūnas – Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys, Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, tautinio žinių ir gyvenimo būdo interneto portalo Alkas.lt įkūrėjas ir vyriausias redaktorius. Prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila.

1996 m. Kulionių k., netoli nuo Molėtų astronomijos observatorijos, įrengė Senovinę dangaus šviesulių stebyklą, kurioje iki šiol kasmet paskutinį balandžio savaitgalį rengia kalendorinę šventę Jorę, priima ekskursijas ir skaito paskaitas apie senovinius šviesulių stebėjimo būdus, senąją baltų pasaulėžiūrą ir senąjį lietuvių Zodiaką.

Paskelbė per 40 mokslinių ir apie 400 mokslo populiarinimo straipsnių. „Švenčionių krašto“ skaitytojai Joną Vaiškūną pažįsta iš kasmėnesinių publikacijų apie žvaigždes.

2022 metų pabaigoje J. Vaiškūnui paskirta garbinga Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija, kuri skiriama kasmet Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems lietuviams už išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Joną Vaiškūną kalbino „Utenio“ redaktorius Vytautas Kazela.

Kiek tave pažįstu, tu visada dirbai etnokultūrinį darbą. Gal geriau būtų sakyti – etninė kultūra visada buvo pagrindinė tavo gyvenimo dalis. Visada turėjai ir turi begales visuomeninių pareigų, už kurias ne tik atlyginimo nemoka, bet retai ir padėkoja. Tačiau 2022 metų pabaiga išties buvo puiki – tavo darbas įvertintas prestižine Jono Basanavičiaus premija. Kaip sutikai šią žinią?

Man tai buvo netikėta. Aš reiškiuosi ir kitose srityse, pasakau savo nuomonę, kuri kai kam yra neparanki arba nepatinka. Nežiūrint visų šių aplinkybių Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija buvo paskirta man, ir ją paskyrė mano labai gerbiami žmonės. Jie įvertino mano darbą, ir aš buvau nustebęs. Tik pats žmogus žino, kiek jis buvo numatęs padaryti ir kiek jam iš tiesų padaryti pavyko. Ir ta dalis, ką jau pavyko padaryti, buvo pastebėta ir įvertinta. Turėjo būti labai džiaugsmingas dalykas, tačiau. tiems, kurie nemėgsta manęs ir mano pažiūrų, pavyko sugadinti šventę. Kita vertus, gal ir gerai, kad taip atsitiko. Jei viskas eitų sklandžiai, gal apsvaigtum iš džiaugsmo. Dabar, kai esu šiek tiek nuleistas ant žemės, galvoju, kad reikia dar labiau susitelkus dirbti toliau, kad niekam nekiltų abejonių – vertas aš to ar ne. Man labai patiko vieno kūrėjo mintis apie įvertinimą: norėčiau būti tas, apie kurį žmonės klaustų, ne „kodėl jam pastatytas paminklas?“, bet „kodėl jam nepastatytas paminklas?“. Todėl aš šitą premiją priimu kaip pasitikėjimą ir paskatą dirbti toliau. Kartais žmonės premijas gauna už viso gyvenimo nuopelnus ir tarsi atsisveikinimo dovaną. Aš nenorėčiau, kad taip atsitiktų. Trokštu dirbti toliau. Man atrodo, kad visos premijos, visi apdovanojimai turi būti skiriami kuo jaunesniems žmonėms, kad jiems tai būtų paskata dirbti toliau. Kad nebūtų, jog „dabar to eilė atėjo, o kitais metais duosime tam, nes jis sunkiai serga...“ Šitaip yra negerai. Premija turi būti skiriama matant žmogaus galimybes ateičiai. Štai mano žmona sako: tu tiek daug dirbai visuomeniniais pagrindais, ir aš visą laiką pykau, kad namai apleisti, kad tas ar anas nepadaryta. Dabar, kai tau paskirtas šis garbingas apdovanojimas, aš žinau, kad už ją tu jau atidirbai. Gal taip, aš išsipirkau kaltę prieš žmoną, vaikus, kad ne jiems, o visuomeniniam darbui skyriau didžiąją savo laiko dalį?

O kaip tau atrodo – už kokius darbus buvo suteikta Jono Basanavičiaus premija?

Reikėtų skaityti aprašą arba teikimą. Steigiant šį apdovanojimą galvota, kad jis netaptų akademiniu ar žinybiniu, o būtų skiriamas daugiausia už visuomeninę veiklą, o ne už tiesioginį darbą pagal pareigybes. Siekta, kad ją galėtų gauti ir visuomenininkai, dirbantys kitose srityse. Mano atveju, ji buvo skirta už etnoastronomijos žinijos tyrinėjimą ir puoselėjimą, už etninės kultūros populiarinimą, papročių gaivinimą, už daugiametį Jorės švenčių rengimą. Mano bičiulis ir bendražygis Jonas Trinkūnas šią premija yra gavęs už Rasos švenčių rengimą. Tuo parodoma, kad ne tik tyrinėjimas, ne tik populiarinimas svarbūs, o ir ilgalaikis papročių gaivinimas bei jų gyvybingumo palaikymo bei įtvirtinimo darbas. O tai išeina už muziejų ir kabinetų ribų. Jonas Basanavičius – puikus to pavyzdys. Pragyvenimui duoną jis užsidirbdavo kaip gydytojas. Iš jo šaipėsi buvę jo mokiniai, pažengę kalbininkai, kai jis naiviai, jų nuomone, samprotavo istorijos, kalbos, archeologijos temomis, bet visi jie pripažindavo, kad Jono Basanavičiaus raiškos dėka jie tapo kuo yra. Tai jis jiems įkvėpė meilę tautinėms vertybėms ir padėjo jas atpažinti. Tokia veikla peržengia mokslo, profesijos ribas, bet kartu ir paskatina mokslą, domėjimąsi ir pasirinkimus. Taip atsiranda tautos mokslas, kultūra ir netgi valstybė. O dabar, naudodamasis proga, aš norėčiau kalbėti apie kalbą. Nes visa esybe juntu, kad kalba yra svarbiausia etninės kultūros dalis. Ji kaip oras. Atimk iš lietuvio tautinius rūbus, kankles ir netgi žemę ir valstybę, bet jei jis išsaugos kalbą, jis viską galės susigrąžinti. Pažvelkime į tai, kas vyksta Ukrainoje. Okupantai visais būdais bando tikinti, kad nėra jokios ukrainiečių tautos ir kalbos, kad tai esą iškraipyta rusų kalba. Jie kariauja, kad sunaikintų ukrainiečių kalbą, kultūrą, sunaikintų ukrainiečių tapatybę. Jeigu to ukrainiečiai nebrangintų – karas baigtųsi, bet ukrainiečiai dar labiau pabrėžia savo skirtumus ir susitelkia ties savo tapatybe. Juk ir mes, kai 1918 metais apsisprendėme nepriklausomybei, atsisakėme visų sutarčių, kurios visais laikais saistė ir jungė mus su svečiomis šalimis, atkurdami valstybę, jos pamatu paskelbėme lietuvių kalbą – nuo to laiko ji vadinama valstybine kalba. Kalba tapo mūsų nepriklausomo valstybingumo, mūsų tapatybės esminiu pagrindu. Todėl visas šias vertybes tegalime apsaugoti tiek, kiek saugome pačią kalbą. Man netgi teko mesti doktorantūros studijas Krokuvos Jogailaičių universitete, kai lenkai pradėjo kurstyti įtampas dėl teisės rašyti lenkiškus asmenvardžius Lietuvos piliečių dokumentuose ne lietuviškomis raidėmis. Ėmiau aktyviai prieš tai kovoti, ir vienas universiteto vadovų pakvietė mane pokalbiui. Aš supratau, kad mokslinio darbo čia neapsiginsiu. Turėjau rinktis. Kova už lietuvių kalbą tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Ir labai gaila, kad šiuo metu lietuvių kalbos išdavikai ima imti viršų. Išėjo akademikas Zigmas Zinkevičius, tautos dainius Justinas Marcinkevičius, Sąjūdžio pradininkas Romualdas Ozolas, būrys garbių kalbininkų, į kuriuos kartais politikieriai būdavo priversti įsiklausyti. Likome paskutinieji Pilėnai. Kur jaunuomenė? Ji dar garsiai nekalba. Gal atsiras? Reikia priminti, kad lietuvių kalba yra valstybinė ir, kad ji yra valstybės pagrindas. Nesvarbu – ar tu rusas, lenkas, anglas – turi jausti ir suprasti, kad tik lietuvių kalbos mokėjimas tau gali atverti visas duris Lietuvoje. Jei galėčiau susisiaurinti nuo visų kitų dalykų, norėčiau didžiausią dėmesį skirti kalbai. Prašyčiau, kad Prezidentas nepasirašytų lietuvių kalbai žalingų įstatymų. Tegul Seimo dauguma, atmetusi Prezidento veto, juos priims, bet liks tautos atmintyje, kad Prezidentas priešinosi, aukščiausias Valstybės vadovas ir Konstitucijos garantas tokiam įstatymui nepritarė. Tai bus paskata ir kelrodis kitiems, ateinančiai kartai, iš sutemų pakilti ir vėl atsiimti savo kalbą, savo laisvę, savo Valstybę.

Be apdovanojimo dar gavai ir naujų įpareigojimų. Turiu mintyse, kad esi paskirtas Aukštaitijos Etninės kultūros globos tarybos pirmininku.

Tiesiog dėl taip susiklosčiusių aplinkybių – atsistatydino buvusioji pirmininkė. O taryba negali veikti be vadovo. Visų žvilgsniai nukrypo į mane. Negalėjau atsisakyti ir išduoti tiek savęs, tiek savo bendražygių. Tai tarsi kopimas į kalną. Kartu kopiame į kalną, kuris vadinasi etninė kultūra. Ir kai nebelieka kam nešti tos pilnos kuprinės, tu imiesi padėti.

Dalyvavimas Etninės kultūros globos tarybos veikloje yra vienas iš mano ilgalaikių visuomeninių darbų. Galbūt daugeliui šio steiginio pavadinimas skamba paslaptingai. Visi žino, kad yra Lietuvių kalbos komisija, kuri rūpinasi kalba, bet kad be jos yra dar ir Etninės kultūros globos taryba, ne visi yra net girdėję. Pagrindinė jos užduotis yra patarti Seimui, Vyriausybei ir Prezidentui, įvairių lygių valdžiai, kaip reikia formuoti politiką, kurti įstatymus, kad etninės kultūros vertybės rastų savo terpę šiuolaikinėje visuomenėje.

Etninės kultūros globos tarybos susikūrimas yra savaime įdomus. Ji sukurta ne valdiškai, ne iš viršaus, o iš apačios. Tie žmonės, kurie vaikščiojo po Lietuvos kaimus ir rinko tautosaką, tapo etnokultūrinio sąjūdžio nariais. Kai mūsų valstybė Sąjūdžio įtakoje ėmė atsikurti, arba tiksliau – būti atkuriama, tuo pačiu etnokultūrinio sąjūdžio dalyviai nė kiek neatsilikdami darė viską, kad valstybė visą laiką savo akiratyje išlaikytų etninę kultūrą. Tam užtikrinti reikėjo tam tikro valstybinio stieginio, turinčio įgaliojimus ir galinčio veikti etninės kultūros politikos srityje. Buvo didžiulis pasipriešinimas. Ir žinai kodėl? Kultūros ministerijos valdininkai bijojo, kad atsiras dar viena organizacija, turinti teisę skirstyti kultūros srities pinigus. Steigiamuosiuose nuostatuose buvo numatyta, kad įkuriant Etninės kultūros globos tarybą prie Lietuvos Respublikos Seimo bus įsteigtas ir Etinės kultūros globos fondas, kuriam valstybė skirs dalį pinigų. Pasipriešinus Kultūros ministerijos valdininkams buvo pasiekta, kad fondas nebūtų įsteigtas. Vietoj jo buvo pažadėta sukurti ir finansuoti specialią etninės kultūros programą, bet ir jos neliko. Taigi skirtingai nei Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Etninės kultūros globos taryba nevaldo jokių programų ir jokių pinigų. Aš ne pirmą kadenciją dalyvauju Etninės kultūros globos tarybos veikloje. Etninės kultūros globos taryba turi savo padalinius regionuose. Yra penkios regioninės tarybos: Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Mažosios Lietuvos, Suvalkijos (Sūduvos) ir Žemaitijos. Aš esu Aukštaitijos regiono Etninės kultūros globos tarybos padalinio vadovas. Ir vienur, ir kitur veikiu visuomeniniais pagrindais. Visos valdžios siekė mus panaikinti, bet mes atsilaikėme ir darome apčiuopiamą įtaką mūsų valstybės etninės kultūros politikai. Labai svarbu, kas vadovauja tarybai. Dabartinė tarybos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė, dirbanti jau ne pirmą kadenciją, nelaukia, kol kas nors paklaus tarybos nuomonės, o pati stebi, nagrinėja ir tarybos vardu teikia pasiūlymus, rūpinasi, kovoja. Per savo gyvavimo metus Etninės kultūros globos taryba padarė tikrai labai daug. Ir tai, kad etninė kultūra tapo lygiavertė kitoms kultūros sritims, teko nemažai padirbėti.

Iš ko sėmeisi ir semiesi galių savo veiklai savo pomėgiams, savo siekiams? Iš kur tas potraukis tautinei kultūrai, gimtajai kalbai, baltų pasaulėžiūrai, lietuviškumui?

Mano lietuviškumo daigai šaknijasi gimtinėje. Gimiau Švenčionių rajone, Papiškių kaime, už kurio, palei Gojalio giraitę, sruvena iš Švento ežero ištekantis Šventelės upelis, o Šventame ežere – pusiasalis Alkas. Už Gojalio, Gūrių girioje, kūpso slaptingi pilkapiai... Jei būčiau likęs gyventi kaime, tai būčiau lankęs aštuonmetę mokyklą Šventos gyvenvietėje, į kurią būtų tekę eiti pro laukuose užsilikusius senus ąžuolus.

Kai išsikėlėme į Švenčionis, čia baigiau Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą. Mus, švenčioniškius moksleivius, nuolat traukdavo Perkūno kalnas, dunksantis prie užpelkėjusio ežerėlio ir netoliese tekančio Kunos upelio, kuris irgi savaip siejasi su mano pavarde. Juoba, kad visai netoli nuo Perkūnkalnio į šiaurės vakarus dėmesį traukia gyvenvietė – Vaiškūnai... Šventas Švenčionių miestas įsikūręs giliame Kunos senvagės slėnyje. Nors dabar upelis numelioruotas ir įkalintas vamzdžiuose po miesto grindiniais, bet senoliai pasakoja, kad Kuna buvusi plati ir srauni upė, per kurią keldamiesi skendo Napoleono kareiviai...

Švenčionijos sąsajos su šventumu augo su lyg mano augumu ir dėsningai virto manosios asmenybės dalimi. Gimtinės šventumas, ,,įaugęs“ į mane, visur su manimi keliauja. Nuvažiavęs į Indiją irgi pamačiau tą patį prigimtinį vietinių žmonių šventumą. Manau, kad esminį prigimtinį pagrindą duoda gimtoji žemė, ji šaukia. Kažkada atgulsiu Švenčionių kapuose, kur ilsisi mano tėvai ir senelis – knygnešys Stanislovas Vaiškūnas. Mes gimstame šventybėje ir aiškinamės, ką tai reiškia... Esu tiksliųjų mokslų ragavęs fizikas, bet lieku priaugęs prie žemės ir savo tėviškės. Nuo jos niekur nebėgau, gyvenu Kulionyse, Labanoro girios pakraštyje. Už girios – Kretuono ežeras, Papiškių kaimas, Šventa, Švenčionėliai, Švenčionys. Visa tai palaiko mane. Tarsi būčiau Nalšios žemės galo galindas. Ir šis šventumas plinta tolyn ratilais nuo Švenčionių link Šventosios per visą Aukštaitijos žemę.

Švenčionys man – kosmoso centras, šventosios žemės vidurys, gimimo ir mirties vieta.

Kviečiu visus į Vasario 24 d. 13 val. Švenčionių kultūros centre vyksiantį 2023-ųjų Aukštaitijos metų atidarymo renginį ir Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato pagerbimo šventę (taip atrodo oficialiai pavadinta).

Nuotraukos iš asmeninio Jono Vaiškūno archyvo