„Dabar jau niekas nesužinos, kaip atsirado kiekvienas šių kaimų, kaip atrodė gražiausiais savo metais...“ – stovėjau senam dvaro parke ir žvelgiau į kraupius praeities paminklus: laukų riedulius, čia pastatytus sunaikintiems kaimams paminėti. Kiek nedaug liko iš to, kas kažkada pasauliui davė didžiausią vertybę – paprastus žmones...

Kiekvienam kaime gyveno geroji jo dvasia – bendras visų jausmas, bendras džiaugsmas ir skausmas. Dvasia ruseno net ir pradėjus griauti kaimus, tremti žmones į jiems visai nežinomą susigrūdusių sodybų kupstą – gyvenvietę. O paskui dvasia mirė: ji užgeso su paskutiniu kaimo žmogum, taku išėjusiu iš kaimo.

Kurį laiką ji dar šlamėjo laukuos mirti palikto ąžuolo šakose, virbėjo nudžiūvusiuose medžių stuobriuos. Kai kaimo vietoj išarė dirvą, čia neliko nieko – net jo vardo.

Po daugelio metų kažkas prisiminė juos buvus – savo protėvių, tėvų kaimus. Niekas jau nejautė jų dvasios, tačiau senuos dokumentuose radę jų vardus, surašė akmeny. Paminklas kaimui... O gal – piktai rankai, nušlavusiai kaimus nuo žemės paviršiaus.

Akmuo gyvena ilgiau, nei kaimo atmintis. Akmuo gali daug ką iškęsti. Tačiau šie akmenys tikriausiai mieliau sutiktų būti įmūryti į slenkstį, nei visą gyvenimą priminti apie baisią gėdą – išnaikintą, ištrintą iš gyvenimo ir atminties gimtinę.

Selemonas PALTANAVIČIUS