Mes turime 358 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:6073
mod_vvisit_counterŠią savaitę:39699
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:29008
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:163516

Likimo išbandymus atlaikiusi Jurgita Semėnienė atgaivą rado kūryboje

2023 m. sausio 21 d.

 

Kažkada viename eilėraštyje rašiau: „Gimdami mes atsinešam savąją lemtį.“ Nelengvą lemtį gimdama atsinešė Jurgita Semėnienė, apie kurią noriu papasakoti šį kartą. Jurgitos gyvenime buvo daug tragiškų netekčių, tačiau tos netektys nepalaužė jos, o tik dar labiau užgrūdino. Bet apie viską nuo pradžios.

Kai lankydamasis Švenčionių PRC pamačiau originalius kubizmo stiliumi sukurtus paveikslus, kurie puošė Profesinio rengimo centro vidų, paklausiau, kas autorius, išgirdau atsakymą: „Mūsų mokinė Jurgita Semėnienė“. Tada ir kilo mintis parašyti apie Jurgitą, jos kūrybą. Dar norėčiau keletu žodžių apibūdinti modernistinę dailės kryptį – kubizmą. Kubizmui būdingas suskaidytas tikrovės suvokimas, daiktų vaizdavimas iš skirtingų taškų, geometrizuotos formos, dekoratyvumas. Žymiausi kubizmo atstovai – prancūzas Žoržas Brokas ir ispanas Pablas Pikasas. Kubizmo pagrindu susiformavo ir koliažas. Tokios trumpos žinios apie kubizmą, kurio tendencijos vyrauja ir Jurgitos Semėnienės kūryboje.

Nuvažiavęs kalbėtis apie Jurgitos kūrybą, jau mūsų pokalbio pradžioje supratau, kad pasakojimas bus kur kas platesnis, nei galvojau. Jurgitos šaknys labai toli – kitame Lietuvos pakrašty, kur medikų Vytauto ir Birutės Veitų šeimoje ir gimė Jurgita.

- Jurgita, esi gimusi Nidoje, o kaip gyvenimo vėjai tave atbloškė iš vakarinio Lietuvos pakraščio į rytinį?

- Taip, gimiau ten, kur saulė leidžiasi, o didžiąją gyvenimo dalį gyvenu ten, kur saulė ateina. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad nuo trečios klasės gyvenau ir mokiausi Švenčionėlių mokykloje internate. Augome šeimoje mes keturiese. Mama labiau mylėjo sūnus, tėtis – dukras. Vienu metu šeimą ištiko krizė, taip aš atsidūriau internate, bet aš niekada dėl to nesmerkiau nei tėvo, nei mamos. Užaugusi supratau, kad gyvenimas internate man davė puikią pamoką – išmokė už save pastovėti. Tai man padėjo atlaikyti likimo smūgius, nepalūžti. Baigusi Švenčionėlių mokyklą internatą 1985 m. aš įstojau į tuometinį Cirkliškio technikumą, kurį baigiau 1989 m. Tiek besimokydama internate, tiek technikume aš piešiau. Piešimas mane lydi visą gyvenimą. Menas visą laiką buvo šalia manęs, bet tik dabar atsirado galimybė realizuoti savo sugebėjimus, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- Jurgita, tave gyvenime, lyg koks prakeiksmas, lydi avarijos...

- Taip, avarijose aš netekau trijų man brangių žmonių – mamos, vyro ir dukrytės Sandros. Žmonės manęs dažnai klausia, kaip aš išlikau po tokių netekčių nepalūžusi, neprasigėrusi. Aš, kad ir kaip sunku buvo, turėjau į gyvenimą išleisti keturis sūnus. Pirmasis avarijoje nukentėjo brolis Voldemaras, bet jis išgyveno. Po to avarijoje žuvo mano mama Birutė, kuri taip ir nepamatė gimusios anūkės – mano dukros. Ji turėjo atvažiuoti, bet nutrenkė automobilis. Po to avarijoje žuvo mano vyras. Švenčioniškiai atsimena avariją miesto parke. Ir, ko gero, pati skaudžiausia netektis – dukros Sandros žūtis. Ji su dviračiu po automobilio ratais Adutiškio gatvėje pateko, čia juk visai netoli namų. Sunkiai galėjau patikėti, išgirdusi tokią žinią. Jai tebuvo devyneri. Buvo gabi, muzikos mokyklą lankė, kanklėm grojo, chore dainavo, piešė gražiai. Talentinga buvo, o viena akimirka viską nubraukė. Kartais pagalvoju – Dievui reikia ir gabių vaikų, bet nuo to tikrai ne lengviau, - liūdnai atsidususi sako mano pašnekovė Jurgita Semėnienė, kuriai vienai teko pakelti sunkumus, užgriuvusius po vyro mirties, o kiek teko išgyventi po dukros žūties... Viso to žodžiais neapsakysi ir nesurašysi. Ir čia lyg mantra skamba Jurgitos pasakyti žodžiai:

- Aš visada sau sakydavau: „Kelkis ir eik. Tu esi reikalinga kitiems vaikams“. Labai džiaugiuosi, kad sūnūs Nojus, Marius, Jordanas ir Lukas išaugo puikūs vyrai, nenuėjo klystkeliais. Jie augdami man tikrai nesudarė jokių problemų. Lukas iš viso puikiai žaidė ir dar žaidžia futbolą, tarnauja kariuomenėje, - sako Jurgita Semėnienė, kurios širdyje, nepaisant visų išbandymų, neužgeso gerumo ugnis. Ji vis pilna gerumo ir, kaip pati sako, gali save išdalinti tiems, kam reikia pagalbos, šilumos.

- Jurgita, kaip po gero metų šmoto vėl sugalvojai eiti mokytis?

- Priežastis buvo labai proziška. Sugalvojau virtuvėje daryti remontą. Vieną prašai, kitą... Vienas laiko neturi, kitas – galimybių. Užpykau ir sakau sau: „Eikit jūs visi, aš einu mokytis ir pati pasidarysiu remontą, ir pasidarysiu taip, kaip norėsiu.“ Ir nuėjau. Čia sutikau profesijos mokytoją Valeriją Radziulienę, kuri yra ir mano auklėtoja. Tas susitikimas buvo tarsi nušvitimas, atvėręs vartus kūrybai. Kažkaip sutapo mūsų biolaukai, - baigdama pirmą mūsų pokalbio dalį sako Jurgita, o pokalbis apie kūrybą, paveikslų gimimą tęsėsi jau Švenčionių PRC pas vyr. profesijos mokytoją Valeriją Radziulienę. Pradžioje apžiūrėjome kabinete esančius paveikslus. Jie ir Jurgitos, ir Valerijos, ir vienas kitas darbas kitų mokinių. Prisipažinsiu, mane tikrai nustebino Valerijos paveikslai, nes nemažai metų kažkada dirbome Švenčionėlių profesinėje, ir neteko matyti nei Valerijos Radziulienės piešinių, nei paveikslų.

- Jurgita, atėjusi pas mus mokytis, atsiskleidė. Kartais reikia prie žmogaus pridėti ranką, ir jis pražysta, atsiskleidžia. Taip buvo ir su Jurgita. Atėjusi mokytis, susipažinusi su medžiagomis, nustebo naujų medžiagų galimybėmis. Siela jos meniška, ir anksčiau ar vėliau atsiskleidžia. Jurga yra labai darbšti, tvarkinga, tai leidžia panaudojant skystus tapetus sukurti paveikslus. Primityviai sakant, tai yra darbas su medžiaga, dekoravimas, bet kai žmogus talentingas, tą dekoravimą paverčia meno kūriniu. Mes dabar ruošiame apdailininkus, ir yra modulis dekoravimas. Beje, mes su skystų tapetų naudojimu gerokai pralenkėm kolegas. Iš skystų tapetų galima daug ką padaryti. Tą byloja ir Jurgitos sukurti paveikslai. Kai stebiu ją, tai dirbdama su skystais tapetais, kurdama Jurgita kantresnė pasidarė, - mintimis apie Jurgitą dalinasi auklėtoja Valerija Radziulienė.

- Jurgita, o ką tavo gyvenime reiškia kūryba?

- Kaip jau minėjau, kūryba visą gyvenimą nuo pat vaikystės lydėjo mane. Aš visą laiką kažką darau. Man patinka megzti, piešti. Mano ir sūnus Nojus gražiai piešia. Bet man kūryboje turi būti įkvėpimas. Nėra įkvėpimo – aš nieko nedarau. Kai ateina tas laikas, aš viziją paverčiu realybe. Taip gimsta ir paveikslai, ir eilėraščiai. Pavyzdžiui, būnant Austrijoje iš patirto susižavėjimo irgi gimė eilėraštis, - šyptelėjusi sako Jurgita Semėnienė.

- O kaip gimsta paveikslai?

- Mano šeimoje labai gražiai piešė mama, vyresnė sesuo ir aš. Viskas pagal moterišką liniją. Labai dažnai paveikslo mintį pamėtėja mokytoja. Ateina ir sako: „Kokią viziją mačiau, gal galėtum įgyvendinti?“. Ir taip gaunasi mūsų kūrybinis duetas, o rezultatą matote paveiksluose. Kai atėjusi mokytis pasirinkau apdailininko specialybę, man pasakė: „Gerai pasirinkai, gerą mokytoją ir auklėtoją turėsi“. Galvoju, pagyvensim – pamatysim. Gyvenimas parodė, kad pasirinkau teisingai. Apie tai byloja ir mūsų paveikslai, kiti apipavidalinimo darbai.

- Kai mes papuošėme naujais darbai mokyklą, visiems tai buvo „Vau!“, nes buvo įpratę prie gėlyčių, lapelių, o čia – modernūs paveikslai, - įsijungusi į pokalbį sako Valerija.

- O kaip gimsta pati paveikslo idėja?

- Visaip būna. Kartais pamatome kažką įdomaus, o paskui prasideda įdomi dėlionė. Dažnai viena kitą papildome, - į mano klausimą atsako pašnekovės.

- Jurgita, ar visada būni patenkinta savo paveikslais?

- Kartais tenka ir pataisyti šį bei tą. Būna, kad rankos kyla išmesti baigtą darbą, ir čia mane „gesina“ auklėtoja. Po pertraukos iš naujo pažvelgiu į kūrinį, ir visai nieko pasirodo... – šyptelėjusi sako Jurgita Semėnienė.

Valerija Radziulienė papasakoja apie paruošiamuosius darbus, o tų darbų – visa virtinė. Nudžiugino mane ir tas faktas, kad ir po baigimo Jurgita ir Valerija ir toliau pasiruošusios bendradarbiauti, o jų sukurtus paveikslus pamatys ne tik Švenčionių PRC dirbantys ir besimokantys, nes tie paveikslai tikrai verti kur kas platesnės žiūrovų auditorijos. Tiesa, su parodos padarymu būtų rimta problema, nes dauguma paveikslų yra išdalinti ir jau rado savo šeimininkus, tapo buto ar namo interjero dalimi.

Aš esu dėkinga likimui, kuris man siuntė ne vieną išbandymą, už tai, kad aš įstojau į šitą mokyklą, kad čia sutikau mokytoją Valeriją Radziulienę, nes čia radau erdvę, kurioj aš galiu save realizuoti, kurti. Kūryba – lyg šviesos blyksnis mano gyvenime, - baigdama mūsų pokalbį sako Jurgita Semėnienė.

Algis JAKŠTAS