Mes turime 332 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5583
mod_vvisit_counterŠią savaitę:39209
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:28518
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:163516

Atsivėrimas lyjant lietui

2023 m. sausio 21 d.

Lyja lietus. Siuvinėja tamsų nakties audeklą, kad ryte pamatytumėme spalvas. Kokias? Priklausys nuo mūsų vidinio dailininko – ar įrėmins į šypsenos ir gėrio rėmus, ar „verks“ nulytas langas spaudžiančiu širdį skausmu. 

Išsilinguoja, įsibėgėja nauji metai, kiek daug pamokų suteikė man gyvenimas. Žvelgiant atgal suprantu, kad jis gali būti žiaurus, kad už viską tenka susimokėti. Dabar galiu pasakyti - esu sėkminga. Bet, kai pagalvoju apie pokyčius, matau, kad visa ši sėkmė turi trūkumų. Tapau stipri, bet kartais būnu ciniška. Išmokau nepasiilgti to, kas mane naikina, bet širdyje jaučiu didelį skausmą, kai leidžiu sau nusiimti šarvus. Todėl retai tai darau ir visą laiką vaikštau su jais. Neleidžiu savęs įkalbėti, įskaudinti. Bijau iki galo pasitikėti ir vis dažniau panaudoju seną anglišką posakį: „Ne… tai ne mano arbatos puodelis“. Baimė. Baimė būti įskaudintai. Aš kartais būnu impulsyvi ir įžeidžianti. Niekada nesakiau, kad esu angelas, bet tai nereiškia, kad taip jaučiuosi gerai. Ilgiuosi tos savo asmenybės pusės, kurios negaliu susigrąžinti. Kuri buvo sunaikinta. Seniai, kai žlugo visas mudviejų pasaulis ir tik žuvėdros draskė baltą suknelės nėrinio fragmentą. O gal dar vėliau, kai skaudėjo ne tik siela, bet ir randais išmarginta nugara ir nieko nebuvo šalia… Ilgiuosi vaikiško pasitikėjimo ir tikėjimo meile, nuoširdaus kito žmogaus ketinimo. Kažkas manyje paliko savo pėdsaką visam laikui, ir tik Tu nuglostei. Prisijaukinai. Iškėlei. Tie metai… Ilgiuosi. Žinau, kad skaudės ne kartą. Kad ne kartą nusivilksiu šarvus, ieškodama tiesos savo širdyje, kurią bet kokia kaina stengiuosi apsaugoti. Išmokau su tuo susitvarkyti ir priprasti, kad taip jau yra. Kitaip nebus. Kad senąją save palikau toli praeityje. Kad jos nebesugrąžinsiu. Stengiuosi priimti tai, kad ne visi žmonės yra pikti – tai man vis primena gražios sielos, kuriomis apsupu save. Be jų nebūčiau čia, kur esu dabar, ir žinau, kad negaliu pakeisti viso pasaulio, bet save galiu. Aš atsiprašau visų jūsų... Už save tokią. Tai ne liūdesys, tai tik lietus už lango ir be galo graži melodija – „Meilės vizija“ kompozitoriaus Omar’o Akram’o… Toks vėlyvas vakaras ir savęs atvėrimas jums…

Lina CARINITA