Valio! Iškrito antrasis sniegas. Pirmojo kieme net nukasti nereikėjo – pats nutirpo. O šitas laikosi. Su slidėmis dar negali važinėtis, bet gal vaikai bent kuriam laikui pasitrauks nuo savo „gadžetų“ ir išbėgs pakvėpuoti švariu oru.

Kadaise jau pačią pirmąją snygiaus dieną visas Uždvario kalno šlaitas būdavo pilnas vaikų. Kas su rogutėmis, kas su slidėmis, o kas ir taip be nieko bandydavo šliuožti. O kiemuose atsirasdavo tokie murzini ir kreivi pirmieji besmegeniai. Jei šitas sniegas nutirps, tai trečiasis tikrai atsilaikys. O sniegas labai pagyvino pilką liūdną trumpėjančią dieną. Net kambariuose pasidarė šviesiau. Va, sėdžiu prie lango ir džiaugiuosi – taip gražiai krinta snaigės. Seniai taip buvo, beveik prieš metus. Nėr kada sėdėt, jau brendu per kiemą su kastuvu. Nedaug šito sniego, bet kaip gi žmogus nepasportuosi. Reikia raumenis ir sąnarius pramankštinti. Dar pasmulkinsiu malkų prakurams. Kadaise mano senelis taip darydavo. Atrodo, kad nieks nepasikeitė, tik tuomet kiemo nieks „nešiupeliuodavo“ – tenuvalydavo takelius, jei eiti būdavo nepatogu. Varydavo arklinius ratus į kluoną, o iš pastogės traukdavo roges ar kokį važelį. Jau jeigu prisnigdavo „per vištos koją“, tai šitas sniegas iki pavasario ir nenutirpdavo. Ne taip, kaip dabar. Vieną dieną 5 laipsniai šilumos, o kitą, žiūrėk, jau tiek pat šalčio. Nežinai žmogus nei kaip rengtis, nei ką autis. Sningant štai žygiuoja viena vienplaukė moteriškė gatve, net garas iš gerklės rūksta. Matyt perkaitusi. Kitos jau spėjo iš spintų išsitraukti savo „šūbas“ ir žieminius batus, kiek primenančius veltinius ir gražiai pamažu linguoja gatve iš vienos parduotuvės į kitą. Kaip senais laikais, tik atstumai dabar didesni. Tuomet, nusipirkusios silkės parduotuvėje miestelio centre, skubėdavo į Adutiškio gatvėje esančią „už kryžiaus“, nes atvežė makaronų. O dabar pabandyk iš „Maksimos“ į „Norfą“ atlapnoti. Juk to būtinai reikia, nes tiesiog privalai apsipirkti „minimaliomis kainomis“. Vienur – vienos nuolaidos, kitur – kitos. Lakstyk kaip šuva paliaunykas (red. past. medžioklinis) po mišką. Bet kaip malonu paskui namiškiams atraportuoti, kur ir ką pavyko pigiau nutverti. Anuomet gaspadinės, grįžusios iš miestelio namo, džiaugdavosi, kad spėjo nusipirkti vienur makaronų, kitur – silkių, o dar kitur – baltos duonos, mat pataikė užsiimti į eilę, kai dar duoną krovė į mašiną kepykloje. Dabar, jeigu eilėje kokie šeši pirkėjai žioplinėja, tuoj pasigirsta „skambutis“ ir atlekia papildoma kasininkė. Anuo metu prie duonos, miltų ar silkių su aliejumi reikėjo stipriai „pasidarbuoti“ alkūnėmis pilnutėlėje kaip silkių bačka parduotuvėje, kad greičiau nusiirtum iki prekystalio. O jau ten gali išsakyti savo pageidavimus. Silkės bus įvyniotos į tokį storą pilką popierių, iš kurio varvės rasalas, o aliejui privalai turėti kokį švarų stiklainį, nedidelį bidonėlį ar kokią skardinę nuo marmelado. Ir neduok Die tas indas bus didokas. Aplinkiniai apšauks, mat gali tiems, toliau stovintiems, šito gardėsio neužtekti. Tai vėl reikės stumdytis eilėse, kurių ir eilėmis pavadinti negali. O dabar šitą aliejų kasdien gali pirkti, gražiai įpakuotą, kurio net priemaišos ir kvapas jau pašalintas. Privalai tikėti informacija ant etiketės. O kadaise visa parduotuvė pakvipdavo, kai pardavėja atidarydavo statinę aliejaus ar silkių. Ne viena, o aktyvių talkininkų iš pirkėjų tarpo dėka. Žinoma, jiems pirmiausiai ir būdavo suteikta teisė „apsiprekinti“. Pabandytų dabar kokia pardavėja paprašyti kokį impozantišką pirkėją, kad jis „šitą apelsinų dėžę“ nutemtų į „kitą parduotuvės galą“. Net jei pažadėtų be eilės „aptarnauti“, vargu bau, ar tas sutiktų. Šiais laikais net arklys arklio dykai nekaso. Mačiau, kaip šitos darbščiosios skruzdėlės „kasininkės“ visokias dėžes glėbiuose tampo. Ypač ketvirtadienio vakare ir penktadienį. Matytumėt jų, kelis metus dirbančių toje parduotuvėje, raumenis. Vargas jums! Ilgai tektų treniruotis ir visokius baltymus kimšti. Ji bet kokį mužiką kaip mat patiestų ant menčių. Užtat ir pirkėjai labai drausmingi, ne tokie kaip anuomet. Tai eilės kas „nesilaiko“, tai ant bato kitam pirkėjui solidi moteriškė kulnu užmynė, tai kuriai „ridikiulis“ (su ridikėliais neturi nieko bendra, nes tai rankinė) užstrigo ir niekaip nepavyksta jo pritempti prie savęs. Nieks nenori pasitraukti „nė per centimetrą“. Per colį – tuo labiau. O tas ridikiulis ganėtinai storas, nes jame jau įkurdintas cukrus, kilogramas makaronų ir trys dėžutės deficitinių latviškų žuvies konservų. Po dienos šturmo pavakary maisto parduotuvėse galima būdavo prekiauti net sagomis. Žinoma, jas tikriems savininkams ir savininkėms maloniai grąžindavo. Pakakdavo sugrįžti su tuo pačiu paltu, kailiniais ar švarku.

Jūs jau pradėjote lengvai pykti. Šitas vien tik apie makaronus, aliejų ir silkes tauzija. Lyg tai parduotuvėse nebūtų buvę kitokių prekių. Žinoma, dar pasitaikydavo šio bei to. Pavyzdžiui – marmelado. Neprisimenu, kur jis buvo tais laikais gaminamas, bet vaikai jį labai mėgo. Net lakus posakis buvo – užsimanei kaip marmelado. O ir kaip neužsimanysi, jei makaronų sriuba ir bulvių košė su spirgiais atsibodo. Taip ir taikaisi iš cukrinės nugvelbti cukraus gabalėlį, ar ant juodos duonos bent pamatyti plonytį lašinių bryzelį... Tuoj baigsis „katino dienos“. Prasidės adventas. Putosi silkę su bulvių koše. Bulvės bus keptos tik „ant aliejaus“. Grietinę, sviestą ir lašinius iki šv. Kalėdų teks pamiršti. Kaimiškas dešras – taipogi. Tabu! Jei kas į makaronų sriubą šliūkštels šlakelį pieno – bus didelė šventė. Tiesa, vaikams tas pasninkas kiek būdavo pašvelnintas.

Kartais parduotuvėje atsirasdavo toks didelis gabalas chalvos. Tai po aliejaus gamybos likusios gardžiai kažkokiu sirupu pasaldintos išspaudos. Tai toks skanėstas, kuriam neatsispirdavo nei jaunas, nei bedantis senas. Mat, tai labai susmulkintos saulėgrąžos, ar kokie riešutai. Laikai burnoje ir savaime tirpsta. Dabar tos chalvos bet kuriuo metų laiku gali nusipirkti. Neįdomu. Be to dar daug skanesnių dalykų pilnos parduotuvės. O kas per Adventą sukeldavo didžiausias muštynes maisto parduotuvėse? Tai kilkės! Tokios nedidelės žuvytės, kurios būdavo šaldytos. Tiesiog tau su kirviu atkerta nuo didelio ledo gabalo ir greičiau neškis. Kartais pasitaikydavo ir nešaldytų. Čia jau skandalingiausia prekė. Įsivaizduokit, su tokiu varvančiu pirkiniu reikia pasiekti parduotuvės duris. Kad būtų greičiau, pakeldavo tą pirkinį virš galvų. Kaip mat liaudis prasiskirdavo, praleisdama tą laimingiausią trumpiausiu keliu link durų. Kiek būdavo pykčio ir juoko, jei kam keli lašai to rasalo užtikšdavo ant plikės ar palto.

Vaikai visada prašydavo parnešti sausainių. Tokių kvadratinių, paprastų, šviesiai rudų, dar paprastesniuose pakeliuose. Keista, tačiau tai bene ilgiausiai išsilaikiusi prekė ir pakuotė. Jų su niekuo negali supainioti. Dar ir dabar, prabėgus šitiekai metų, galima labai panašių sausainių nusipirkti. Valgau juos ir prisimenu savo vaikystę. Net graudu. O štai saldainių, tokių smulkiu cukrumi ar cukraus pudra papuoštų „paduškyčių“ jau nebėra. Mat, medikai pripažino, kad tai dantų žudikai. Sako, kad geriau „kramtoškė“, nors man ji visai nepatinka. Kadaise tolimi giminės iš netolimo „užsienio“ buvo partempę tos „čiaugumės“. Bala jų, tos „gumos“ ir tų „paduškyčių“. Vis tiek, sugraibę kapeikų bėgdavome pas vieną tetulę pirkti ledinukų ant pagaliuko. Visi jie buvo saldžiai rūgštūs gaidžio, voverės ar kiškio formos. Yra tokių ir dabar. Kažkodėl jie dantims „nekenksmingi“.

Vis tiek artėja šv. Kalėdos, Naujieji metai, reikės gi save kaip tai papuošti. Nors kaip nors apsikirpti. Dabar tai tapo problema, nes nepigiai tas džiaugsmas kainuoja, ypač moteriškoms. Nors ką čia aš kliedžiu, mačiau ir vyriškų šukuosenų, kad ne nuo šukuosenos, o nuo kainos akyse ima raibuliuoti. Tarpukariu mūsuose, žinoma, buvo kirpėjų, kurie gražiai „europietiškai sušukuodavo“. Eina toks jaunikaitis Švenčionių gatve ir visos miestelio mergos į jį savo akis blizgina. Arba atvirkščiai – merginai „susuko“ plaukus ir ta be skarelės drožia centrine miestelio gatve. Visi bernai tirpsta tokį grožį matydami. O daugelis mergaičių paprasčiausiai augindavo kasas. Kaip gražu būdavo... Berniukus paprasčiausiai nukirpdavo plikai, kad utėlės nešliaužiotų. O ir vitamino D pasigamindavo daugiau. Po karo, kai nebuvo pinigų, tai kaimynai vienas kitą paprasčiausiomis žirklėmis „gražindavo“. Iš pirmo karto sunkiai sekdavosi, bet pamažu įgusdavo ir pradėjęs praktiką pavasarį, rudenį kirpdavo kieme visus nuo mažo iki seno. Tie staipydavosi prieš veidrodį ir girdavo „kirpėją“. O ir kaip negirsi, juk „už ačiū“ nukirpo. Gal kitą kartą bus šito eilė kirpti, tai ir jį pagirs. Jeigu dar su savo kaimynu nesusipažinote, nors gyvenate jau daugiau kaip dešimtmetį šalia, pasistenkite susipažinti ir būtinai, kad ir už kokį mažmožį, pagirkite. Juk tokios neeilinės šventės artėja.

Izidorius KIMSĖNAS