Dažniau besilankantys miškuose jau spėjo ne tik pastebėti, bet ir įprasti prie džiūstančių eglių vaizdų. Daugelis žino, kad jų džiūvimą sukelia smulkūs vabalėliai – kinivarpos, kitaip žievėgraužiai, besidauginantys po eglių žieve. Ir vienintelis kovos būdas prieš šiuos kenkėjus – anksti pastebėti užpultas egles ir jas, dar neišsiritus naujai kinivarpų kartai, nukirsti bei išvežti iš miško.

Bet šį sykį apie kitą vabzdį, kenkiantį mūsų pušynams. Tai pušinis pjūklelis. Suaugę vabzdžiai, kažkiek panašūs į vapsvas, žalos miškui nedaro. Kas kita – jų vikšrai. Jie įsikuria pušų viršūnėse. Vikšrų būna tiek daug, kad pažeidžiami ar nugraužiami vos ne visi spygliai. Pušiniai pjūkleliai paprastai išplinta dideliuose, kelių šimtų hektarų plotuose. Medžių viršūnės nuruduoja, takai klojasi žaliais vikšrų ekskrementais. Kadangi puolamos didelės, suaugusios pušys, dauguma jų nežūsta: sugeba spyglius atsiauginti. Kenkėjų židiniui laikantis kelis metus, žūstančių medžių daugėja, todėl vikšrams naikinti naudojami biologiniai preparatai, kuriuos galima purkšti iš lėktuvų ar dronų. Šiuo metu nemažas pušinių pjūklelių židinys susiformavęs Aukštaitijos nacionaliniame parke, Vaišniūnų girininkijoje.