Mes turime 168 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1071
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17272
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93302
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Sena istorija iš vaikystės

2022 m. spalio 1 d.

Kai susizgribau, kad artėja pusės amžiaus jubiliejus po mokyklos baigimo, sumaniau organizuoti buvusių klasiokų susitikimą. Kadangi to niekada nebuvau dariusi, tai kurį laiką pati abejojau, ar to reikia, ar kas nors atsilieps į mano kvietimą susitikti, ar iš viso pavyks surasti buvusius bendramokslius. Tuo labiau, kad visi jau, kaip čia švelniau pasakius, esame nebe tie energingi, idėjų ir visokiausių sumanymų pilni šmaikštuoliai, o septyniasdešimtmečių laukiantys žilaplaukiai. Po ilgų dvejonių ir apmąstymų nusprendžiau – reikia. Juk daugelio buvusių klasės draugų nemačiau ne vieną dešimtmetį. Labai norėjau sužinoti, kaip jiems sekasi gyvenime, kokius darbus dirbo (ar tebedirba), pagaliau – kiek anūkų augina ar jau užaugino.

Turiu pasakyti, kad jau buvau benuleidžianti rankas ir nutarusi atsisakyti savo sumanymo, nes beveik visi ne kartą gyvenime keitė savo gyvenamąsias vietas, kai kurios klasiokės – netgi pavardes. Sužinojau ir tai, kad iš mūsų dvidešimtuko (klasėje buvo po lygiai vaikinų ir merginų) nebėra tarp gyvųjų net keturių klasiokų ir vienos klasiokės, dvi jau tapusios našlėmis.

Žodžiu, stengiausi labai. Jei ne anūko pagalba (pasistengė padirbėti kompiuteriu ir tik jam vienam žinomais būdais surado du klasiokus), vargu, ar būčiau sugebėjusi sužinoti jų gyvenamąsias vietas. Kai jau darbas buvo beveik padarytas, apsižiūrėjau, kad net keletas mano bendramokslių buvo palikę savo butus miestuose ir persikėlę gyventi į kaimuose buvusius tėvų namus. Iš karto sakau, pastaruosius išjudinti, kaip dabar madinga sakyti, iš jų komforto zonos buvo beveik neįmanoma: nebepažinsim vieni kitų, ligos kamuoja, negražiai atrodau ir t. t.

Sutartą dieną ir valandą laukiau visų mūsų buvusioje mokykloje. Žinote, kiek atėjo? Trys. Moterys, aišku. Vyrukai nepasirodė nė vienas. Prisipažinsiu, labai nusivyliau: šitiek pastangų ir tik toks rezultatas...

...Susėdom visos, pasikalbėjome, suvalgėme atsineštas vaišes, išgėrėme po puodelį kavos ir jau lyg ir nebeliko ką veikti, o skirstytis dar buvo lyg ir ankstoka. Namiškiai užjuoktų. Sakytų, šitiek ruošimosi ir tik valanda susitikimui. Tad nusprendėme nueiti į kapines ir aplankyti ten amžinojo poilsio atgulusius mūsų tėvus, kitus artimuosius ir pažįstamus. Bevaikščiodamos pavargome, todėl vėl sugrįžome į mokyklą. Susėdusios ėmėme kalbėtis apie buvusius mokytojus. Gaila, nė vieno jų tarp gyvųjų nebėra. Prisiminėme, kad ne visus vienodai mėgome, ne visi ir mus mylėjo. Visokių jų buvo: ir tų, kurie kokio nors valdininko vaikui visada geresnį pažymį parašydavo, ir kurie vienas kitam stengėsi pakenkti, ir apkalbų visokiausių girdėdavome. Tik tada jokio blogo žodžio apie mokytoją pasakyti negalėjome. Tėvai kategoriškai draudė. Jei ką negero ir matydavome, suprasdavome, turėjome tylėti.

O kai ir ši tema išseko, pradėjome kalbėtis apie tėvus, jų gyvenimą, džiaugsmus ir vargus. Klasiokė Lidija papasakojo savo mamos istoriją (ją visi žinojome, bet ji jau buvo nugrimzdusi praeitin), kuri priminė prieškario kaimą, kermošius ir mūsų paauglystės metus.

Lidijos tėvai buvo giliai tikintys žmonės, skrupulingai besilaikantys visų dešimties Dievo įsakymų. Na, gal kuriam nors ir nusižengdavo paslapčiomis, bet tai būdavo retai. Bažnyčios lankymas visai šeimai buvo labai svarbus. Tėvai ir vaikus visada vesdavosi. Kartą atsitiko taip, kad niekas iš šeimos narių tą sekmadienį negalėjo eiti į bažnyčią (priežasčių Lidija nebeprisiminė), todėl tuomet gal trylikos ar keturiolikos metų būsimoji Lidijos mama išėjo viena. Baigiantis pamaldoms, bažnyčioje kilo sąmyšis: visi puolė į lauką. Mergaitė ilgokai nesuprato, kas čia vyksta, todėl iš maldos namų išėjo kone paskutinė. O kai išėjo, suprato, kad visai šalia nelaimė – visas medinis namas apimtas liepsnos. Žmonės laksto nuo šulinio link degančio namo su vandens kibirėliais, bet kol pasemia, kol atbėga – jokių gaisro gesinimo pastangų nematyti. Paauglė pamatė ir kitą sukrečiantį vaizdą: šalia namo stovinti moteris klykia, ją laiko net keletas vyrų, o ji visaip bando iš jų gniaužtų ištrūkti, nes degančiame name likusi nė metukų neturinti jos dukrelė. Kiti prie degančio namo susirinkusieji suaugusieji irgi vieni kitiems draudė jokiu būdu nepulti į degantį namą. Net nesiartinti. O namo šeimininkė nesavu balsu klykė...

Tuomet ta minėta paauglė mergaitė (į ją atokiau stovinčią niekas net dėmesio nekreipė), puolė į degantį namą, o kol aplinkui stovintys suprato kas įvyko, toji mergaitė jau išniro iš liepsnų su gal kokių dešimties mėnesių vaikeliu. Tos mergytės motina (nors jau buvo visa to žodžio prasme išplėšusi dukrytę iš gelbėtojos rankų) vis dar nesiliovė klykti. Bendrame sąmyšyje niekas nė nepastebėjo, kad jaunoji gelbėtoja tuo laiku jau ramiai žingsniavo namo.

Parėjusi papasakojo tėvams apie nelaimę, pasakė, kad ji išgelbėjo nedidelę mergaitę. Motina puolė klausinėti, ar jai nieko neskauda, ar neapdegė kūno ir prišokusi prie dukros ėmė ją apžiūrinėti. Jokių nudegimų nebuvo, bet ... mergaitės ryšėta šilkinė skarelė buvo gerokai apdegusi... Šis faktas taip supykdė motiną, kad už tokį neapdairumą, skarelės nesaugojimą taip nuplakė dukrą rykštele, jog mušimo randai ant kojų ir nugaros ilgai matėsi. Jokie tepaliukai nepadėjo...

Šiandienis jaunimas ir netgi pusę amžiaus nugyvenusieji, be abejo, nežino, kad šilkinė skarelė prieškariu buvo beveik prabangos ženklas. Tokius galvos apdangalus dažniausiai atsiųsdavo labai artimiems žmonėms tik Amerikoje gyvenantys, todėl ją moterys ryšėdavo tik į bažnyčią eidamos ar norėdamos prieš kitus pasipuikuoti kokia nors kita proga. Žodžiu, labai saugojo ir brangino...

Padegėlės šeima kurį laiką glaudėsi pas giminaičius ir, žinoma, ant tų pačių pamatų statėsi kitus namus. Išgelbėta mergaitė jau buvo gerokai ūgtelėjusi, kai Lidijos mama (suprantama, tada ji dar nebuvo mama, netgi ištekėjusi dar nebuvo) praėjus bene dešimčiai metų vėl apsilankė toje pačioje bažnyčioje, ją įdėmiai apžiūrinėjo pusamžė moteris. Kai baigėsi pamaldos ir kai visi jau išėjo iš bažnyčios, toji moteris priėjo prie Lidijos mamos ir paklausė, ar ji nebus ta paauglė mergaitė, prieš dešimt metų išgelbėjusi jos mažą dukrytę. Sulaukusi teigiamo atsakymo, toji moteris primygtinai kvietė gelbėtoją apsilankyti jos dabartiniuose namuose. Sako, kad vaišino ją viskuo, kuo tik galėjo. Netgi namo tą dieną neišleido. Žinoma, kai gelbėtoja kitą dieną parėjo namo, iš tėvų sulaukė, kaip čia pasakius, nelabai švelnių žodžių... O kaipgi praneši nepareisianti, kai telefonų nebuvo...

Liūdna šios istorijos pabaiga. Išgelbėta mergaitė sunkiai susirgo ir mirė nesulaukusi nė trisdešimt metų. Jos mama pasirūpino, kad po jos mirties jų namas atitektų Lidijos (žinoma, jau ištekėjusios, ir susilaukusios Lidijos) mamai...

Genovaitė ŠNUROVA