Dievinu savo gimtąją lietuvių kalbą. Kuo toliau, tuo labiau ji mane žavi savo turtais. Juk vien judėjimą apibūdinti galima visa krūva žodžių: bėgti ar šliaužti, žingsniuoti ar cimpinti, pėdinti ar vilkti kojas.

Lyg perliukai kalbą papuošia beveik išnykę žodžiai: lygmalas, spurtas.

Tos nuostabios tarmės! Kiekviena savaip žavinga...

Jaučiu, kad pradedu ieškoti tų retųjų žodžių vis dar gyvų, sužybsinčių kasdieninėje kalboje. Lyg deimantai jie blizga, žėri, žybsi.

Ir visa ta plona minčių gija nuveda į bene septintoje klasėje vykusią pamoką, kur išgirdau, kad „nė vienas paveikslas neperteiks to sniego girgždesio po kojom, ar iki kaulų smegenų geliančio šalčio, to vėjo ūžesio ir peizažo kartu... aplink sklindančių kvapų ir burnoje besikaupiančių alkio ar šleikštulio kupinų seilių, perpindamas tekste ir jausmus, ir vaizdinius... Tai muzika, eilės, paveikslai... Viskas viename...“ Bet visus tuos pojūčius puikiausiai apibūdina, išsako gražūs lietuviški žodžiai, žinoma, jei moki skaityti ir jausti...

Inga UMBRASIENĖ