Mes turime 154 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1550
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4904
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9136
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:126680

Kad būtų gera kaip po išpažinties

2022 m. rugsėjo 17 d.

 

Kadangi esu turbūt nelabai žinomas šiuose kraštuose, turbūt turėčiau trumpai prisistatyti, kad jums nekiltų klausimų, kas šis žmogus ir ką jis supranta apie poeziją. Pirmąją savo knygą išleidau daugiau nei prieš trisdešimt metų. Prieš dvidešimt aštuonerius metus buvau priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Trisdešimt metų dirbu knygų leidyboje. Esu redagavęs ir išleidęs virš trijų šimtų įvairių autorių knygų. Daugiausiai poezijos. Dirbau ir su pripažintais kūrėjais, ir su pradedančiaisiais. Buvo ir tokių, kurie gynė kiekvieną parašytą savo žodį. Kovojo kaip už tėvynę, nors tai ir buvo visiškas niekalas. Tokiose knygose aš nesirašiau redaktoriumi, nors ir išleidau. Nes jose nebuvo nė lašo poezijos, ir man buvo paprasčiausiai gėda.

Visą kūryba aš skirstau į tris rūšis. Pirmoji rūšis yra profesionalūs rašytojai, kurie žino, kas yra poezija ir kaip reikia rašyti. Jie turi savo stilių, turi savo žodyną. Tai yra saviti su niekuo kitu nesumaišomi autoriai. Jie gerai žinomi kritikams, literatūros elitui, bet jie neturi daug skaitytojų. Jų knygas skaito tik atskiros poezijos gurmanų grupės.

Yra kiti, kurių neklauskite, kodėl jie rašo poeziją arba kas yra poezija. Jiems rašymas yra Dievo, o gal gamtos skirta misija. Ir jie dėl to nesuka galvos. Jie rašo ne dėl premijų, ne dėl garbės. Jie rašo, nes negali nerašyti. Jų kūryba man labai panaši į liaudies dainą. Paprasti žodžiai, neįmantri melodika, bet griebia už širdies, ir nors tu ką. Tiek liaudies daina, tiek tokia poezija turi ir terapinį poveikį. Vyresni žmonės prisimena pokarį, pirmuosius sovietinius dešimtmečius. Buvo sunkūs laikai. Baimė, įtampa ir nepasitikėjimas. Vienas neatsargus žodis, ir gyvuliniai vagonai išveš toli toli. O jei ką – ir nušaus. Bet žmonės dainavo. Padainuodavo ir pakildavo nuo gonkų prašviesėjusiu veidu. Tarsi kažkas sunkaus ir negero būtų išėję iš jų vidaus. Kartais nereikia įmantrių žodžių, kartais užtenka paprastos dainos melodikos. Dabar niekas nebedainuoja. Bet poezija žmogų veikia panašiai, kaip veikdavo daina. Iš savo patirties sakau. Prisimenu, po vieno mano kūrybos vakaro, atokiame kaime prie manęs priėjo gal aštuoniasdešimties metų močiutė marga skarele ir abiem rankom spausdama mano ranką, žvelgdama giedromis ir geromis akimis pasakė: ačiū tau, vaikeli. Nelabai ką aš supratau, bet man krūtinėje taip gera, kaip po išpažinties. Štai čia ir svarbiausia. Štai čia ir visa esmė. Kai manęs klausia, kaip atskirti gerą poeziją nuo prastos, aš visada atsakau paprastai: perskaityk poezijos knygą nuo pradžios iki pabaigos ir, jei ją perskaičius, tavo krūtinėje sušils, jei ją užplūs toks jausmas „kaip po išpažinties“, žinok – tai gera poezija.

Apie trečią grupę aš jau kalbėjau apžvalgos pradžioje.

Turbūt jūs man atleisite ilgoką įžangą. Visi jūs dirbate savo darbus. Dirbate juos su meile ir supratimu. Aš irgi šiek tiek turiu supratimo apie tai, ką aš darau. Ir paskutinis pastebėjimas.

Dabar apie Giedros knygą „Dainų šalikėlis“. Kai Giedra pirmą kartą atėjo į leidyklą, pagalvojau, kad tai viena rimuotoja ir bus daug problemų su eilėdara ir kalba. Tačiau kai gavau rankraštį, supratau, kad didelio vargo nebus. Autorė turi gerą kalbos jausmą ir, sakyčiau, absoliučią klausą. Perskaitęs pusantro šimto eilėraščių niekur neaptikau sutrikusios ritmikos. O tai ne visada pavyksta net pripažintiems autoriams. Panevėžietė žinoma poetė, daugelio dainų autorė man yra prisipažinusi, kad visiškai neturi kalbos jausmo, ir tai ji atperka tik dideliu darbu. Giedros eilėraščiai liejasi laisvai už nieko neužkliūdami. Tarsi išdainuojami. Tai labai gera ir pakankamai reta savybė. Jos eilėraščiuose labai daug gamtos, bet tai nėra dabar jau ir nelabai madinga peizažinė lyrika. Gamta yra jos savastis. O juk kitaip ir negali būti, kai esi gimęs ir užaugęs šiame, bene gražiausiame, Lietuvos krašte, kur nuo kūdikystės išmoksti kalbėtis su medžiais, suprasti, ką sako ežerų akys, ką čiulba paukščiai tarp krūmo ar medžio šakų. Kodėl jos poezijos negalima priskirti peizažinei lyrikai? Todėl, kad joje nėra aprašinėjama tai, ką mato akis, o yra perleidžiama per širdį ir tik tada užrašoma. Jos eilėraščiai yra išjausti, o neretai ir iškentėti. Jai skauda matant išeinantį kaimą, paliktus ir jau griūvančius namus, kertamus miškus. Žmonija pasuko ne tuo keliu. Ji jau nebemoka gyventi kartu su gamta ir gamtoje. Ir šis kelias veda į susinaikinimą. Gamta tapo ištekliais, resursais. Paveldėjęs tėvų ar senelių miškus šiuolaikinis žmogus mato ne medžius, o medieną. Giedros poezijoje yra skaudus vieškelis į tėviškę, kuriuo grįždamas žmogus mato skaudaus nykimo pėdsakus. Įsiminė eilėraštis „Mano pušies nebėra“:

Kas gi nupjovė

Mano vaikystę,

Mano jaunystę

Ir mano senatvę? –

Augančiom rankom

Globotą,

Žydinčiom lūpom

Bučiuotą,

Širdim apdainuotą

Mieliausią pušį –

Kirto per dūšią.

Taigi tie, kurie nukirto senąją pušį, iš jos padarė malkų, kurias sudegino ir trumpam pasišildė, o ją mylėjusiam žmogui sužeidė širdį. Giedros poetinis pasaulis didelis kaip giria, o kartu ir labai mažas. Bet jaukiai mažas. Čia tėviškė, motina, tėvas, dukros. Visi jie aprašyti su didele meile. Kaip ir eilėraščiai, skirti Labanorui. Kaimas tarp miškų, turintis ilgą ir skaudžią istoriją. Čia motinos pokario metais raudojo savo sūnų, išėjusių ginti tėvynės ir pagirdžiusių gimtąją žemę savo krauju, dabar jie, kaip rašo Giedra, ošia pušelėmis. Kiti buvo išvežti į neaprėpiamus Sibiro miškus gyvuliniais vagonais. Labanoras – tai mažas gabalėlis Lietuvos istorijos. Man labai gražus eilėraštis „Giesmė Labanorui“, kuris galėtų tapti Labanoro himnu:

Čia pušys oš, žaliuos, o varpinės languos

Vėl gaus varpai variniai.

Ir jaunus, ir senus, ir tolimus svečius

Sukvies Labanorinėn.

 

Varpų aidai skambės lig pat širdies gelmės,

Ir nesvarbu, koks oras.

Į aikštę sugužės atvert širdies

Čia visas Labanoras.

Ateis ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, ir tie, kurie čia liko „ošti pušelėmis“, ir tie, kurių net kapai nežinomi. Ir jei šiandien išeidami iš savo šventovės pamatysite tarp beržų sušmėžavusį neryškų šešėlį, neišsigąskite, tai – jie, senieji Labanoro gyventojai. Žinokite, jie niekur neišeina, jie gyvena savo laike. Gyvena tol, kol juos kažkas atsimena. Viena iš poezijos misijų – saugoti atmintį.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie tarmiškąją Giedros kūrybą. Nesu parašęs nė vieno tarmiško eilėraščio. Žinau, kad norint rašyti tarmiškai, neužtenka gerai žinoti tarmę. Tu turi gyventi tarme ir tarmėje. Mąstyti ir jausti tarmiškai. Būtent čia atsiskleidžia Giedros pasakotojos talentas. Kiekvienas jos tarmiškas eilėraštis yra atskira istorija. Jos eilėraščiai žavi ne tik tarmės skambesiu, bet ir atskleidžia šia tarme kalbėjusių žmonių charakterį. Čia tik toks susiformavęs stereotipas, kad lietuvis iš prigimties liūdnas ir perdėtai rimtas. Gal ir taip. Bet tikrai ne aukštaitis. Jis sugebėdavo ne tik subtiliai pajuokauti, bet ir įgelti. Senieji pasakoriai pasakodavo tik linksmas istorijas. Šioje knygoje „Pasakojimas apa Pranų ir Untanų“ – chrestomatinis pavyzdys. Ir vėl man gražiausi jos eilėraščiai „Krašti meliausiam – Labanori“ ir psalmiškasis „Vainikų pynimas Labanorinėj“.

Pabaigoje yra gal dešimt trumpų satyrinių eilėraščių. Daug apie juos nekalbėsiu. Su satyra, kaip ir su gyvenimu, – arba juokinga, arba graudu. Man buvo juokinga:

„Kas nedirba, tas – nevalgo!“ –

Tėvas užriaumojo.

Ir pragėrė visą algą,

Kol vaikai miegojo.

Pabaigai reikėtų autorei palinkėti platesnio temų rato, ieškojimų ir atradimų, bet gal palinkėsiu paprasčiau: rašyk, kada skauda, rašyk, kaip rašosi. Rašyk taip, kad skaitančiam būtų gera kaip po išpažinties.

Vytautas KAZIELA