Impozantiškos išvaizdos fotomenininkas, keliautojas Vytautas Suslavičius ką tik baigė eilinį plaukimą Žeimenos upe.

Bičiulį, kolegą, žinomą fotografą, keliautoją Vytautą Suslavičių pažįstu seniai, o ir rimtus mokytojus kelyje į fotografijos pasaulio aukštumas turėjome tuos pačius – Stanislovą Žvirgždą ir šviesaus atminimo Vitalijų Butyriną. Jau daugiau nei porą dešimtmečių Vytautas Suslavičius atvažiuoja praplaukti Žeimenos ar Lakajos upe. Schema, kurią Vytautas naudoja, labai paprasta: atvažiuoja pas mane, nuvežu jį į išplaukimo vietą ir po paros ar kelių paimu atplaukusį tai Švenčionėliuose, tai Liūlinėje ar dar kitame taške. Net savo 70-metį pernai Vytautas sutiko plaukdamas Žeimenos upe. Originalus būdas vienumoje apmąstyti gyvenimą. Nenustebau, kai ir liepos pabaigoje paskambinęs Vytautas paklausė, ar nebūsiu rugpjūčio pirmomis dienomis išvykęs, kad galėčiau jį nuvežti iki Kaltanėnų ir paleisti plaukti Žeimena, o po trejeto dienų „pagauti“ Švenčionėliuose. Tada ir kilo mintis padaryti su Vytautu Suslavičium interviu.

- Vytautai, jau antrą savo gimtadienį iš eilės sutinki plaukdamas Žeimenos upe. Ar seniai tokia tradicija atsirado?

- Žinoma, ne visada norėjosi vienam sutikti gimtadienį. Būdavo draugų būrys, daug triukšmo, plokštelių klausymo ir visokių šposų, bet tai buvo gerokai seniau. Dabar man per gimtadienį norisi pabūti vienumoje, o to užuomazgos buvo jau seniai, kaip aš vadinu, kalnų periodu. Tada dirbau Elektrėnų elektrinėje, turėjome stiprų turistų klubą. Kalnų sekcijos vadovas, buvęs alpinistas Algirdas Mišinis pakvietė mane į klubą, o vėliau ir mane vadovu pakvietė. Kadangi į kalnus dažniausia eidavome liepos pabaigoje, rugpjūčio pradžioje, tai ir su gimtadieniu mano sutapdavo. Slapta nuo visų įsidėjau šampano butelį. Kai pagaliau po visų skrydžių ir važiavimų pasiekėme kalnus, mane grupės nariai vis kalbino: „Vytai, tavo gimtadienis, kaip čia bus?“, o aš tyliu, ir tik kai susėdom vakarienės, ištraukiau iš kuprinės šampaną. Visi net žagtelėjo iš nuostabos. Čia toks linksmas atvejis su gimtadieniu. Kai buvo 50-ties metų jubiliejus, tai pasidariau sau tokią dovaną. Tuomet dar dirbau Elektrėnų elektrinėje. Sugalvojau išoriniais laipteliais įlipti į 250 m aukščio kaminą. Į viršų ir žemyn vertikalia siena susidaro pusė kilometro. Puiki dovana penkiasdešimtmečio proga. Tą patį pakartojau po 5 metų. Atkreipiau dėmesį, kad laiptelių virbai gerokai korozijos suėsti. Kai pirmą kartą lipau, jie buvo piršto storio, po 5 metų – jau tik pieštuko storio, ir čia nejučiom pagalvoji, kad į kalnus kopti gal ir saugiau buvo. Dabar, va, antri metai iš eilės gimtadienius sutinku plaukdamas Žeimenos upe.

- Vytautai, ar prisimeni pirmą savo ėjimą į kalnus?

- Žinoma, prisimenu. Tai buvo 1982 metai. Mane paėmė į antrą kategoriją, nes žygiai buvo suskirstyti į kategorijas pagal sunkumą. Pradedi nuo pirmos, ir taip iki penktos. Buvo labai gražūs kalnai, Fanais vadinami, Pietvakarių Pamyre. Ten labai daug saulės, ir kalnai atrodo linksmi, švytintys, net uolos ten kitokios nei, tarkim, Tian Šanyje. Žinoma, mūsų taip vadinamų kalnų turistų žygiai skyrėsi nuo tikrų alpinistų kopimų. Kalnų turistai eina per perėjas, o alpinistai lipa į viršukalnes. Bet įsigilinus į maršrutų sudėtingumą, galiu pasakyti, kad kartais ėjimas per perėjas būna sudėtingesnis nei kopimas į kalnų viršūnes, - prisiminimais apie žygių į kalnus pradžią dalinasi Vytautas Suslavičius.

- Vytautai, kas traukia žmones eiti į kalnus? Iš kur ta trauka?

- Algi, bet gyvenime daug įvairiausių dalykų, pomėgių, kur žmogus negali paaiškinti, kodėl tai daro. Tarkim, didžioji dauguma žmonių miega, o tu važiuoji fotografuoti rūkų. Kitas sakytų: „Kam tau to reikia?“, o tau reikia. Taip ir su ėjimu į kalnus. Į kalnus aš vaikščiojau beveik 20 vasarų. Kai prasidėjo Kaukaze karai, apie 2000-uosius, nustojau vaikščioti. Paskutinę grupę iš Lietuvos vedžiau, kai ten, Abchazijoj ir Gruzijoj, jau buvo neramu. Aš turėjau pasidaręs Lietuvos vėliavėlę, kuri mums buvo tarsi burtų lazdelė iš pasakų, o Lietuvos vardas buvo burtažodis, - šyptelėjęs sako Vytautas.

- Ar buvo ekstremalių, pavojingų situacijų per tuos porą dešimtmečių einant į kalnus?

- Buvo. Ypač nelengva, kai ant tavo pečių gula atsakomybė už grupę, ir vienas neteisingas sprendimas gali baigtis tragedija. Juolab tada nebuvo tikslių žemėlapių, juos turėdavo tik geologai. Dabar viskas paprasta – įvedi į Maps ar Google ir viską matai. Net ir orų prognozes artimiausiam laikui gali sužinoti, o tada to nebuvo. Sutikti geologai stebėdavosi, kaip mes, turėdami tokius netikslius žemėlapius, pereiname savo maršrutus. Dažnai būdavo, kad iš Lietuvos skrendame kelios grupės, nueiname savo maršrutus ir po to susitinkame. Vieną kartą per tokius netikslius žemėlapius vos nepakliuvome į bėdą. Su grupe, kurią vedžiau, pasukome ne į tą perėją. Artėjo audra. Reikėjo leistis, o įrangos nėra. Tada prisiminiau savo vado, kurį minėjau, pamokymus. Su grupe pasikalbėjome ir, užgniaužę ambicijas, nutarėm grįžti. Grįžom atgal, tik pastatėm palapines, užėjo audra, pradėjo lyti, bet po neramios nakties išaušo nuostabus rytas. Susiradom savo perėją ir ramiai užbaigėm žygį, o kai susitikom su kitais, man sakė, kad jei būtume ėję, galėjo būti ir tragiškų baigčių, nes mes nebuvome pasiruošę, neturėjome įrangos sudėtingam maršrutui. Tada iš vado išgirdau pagiriamuosius žodžius, kad tai buvo teisingiausias sprendimas. O dabar – atsakymas į klausimą, ko žmonės eina į kalnus... Turėjau susikūręs tokią teoriją – kai gyvename čia, Lietuvoje, dirba vieni smegenų centrai, nes mes matome įprastą sau peizažą, gamtą, jaučiame tuos pačius kvapus, girdime tuos pačius garsus, kai išeini į kalnus, tie smegenų centrai, kurie dirbo būnant Lietuvoje, tarsi atsijungia ir pradeda dirbti kiti. Ten uolos, kitokie lytėjimo pojūčiai, visai kiti vaizdai ir t.t. Yra toks posakis, kad žmogus, kopęs į kalnus, niekada nepamirš kalnų. Prisipažinsiu, aš ir dabar kartais sapnuoju kalnus. Vieną kartą net fotonovelę buvau parašęs, kurią pavadinau „Kalnų kvapas“. Nors jau kuris laikas nevažiuoju į kalnus, bet jų nepamiršau, - sako mano bičiulis Vytautas Suslavičius.

- Vytautai, daug metų turi dar vieną pomėgį – plaukioji upėmis, tarp jų ir Švenčionių rajone. Kada atsirado šis pomėgis?

- Čia jau po kalnų etapo rimtesnis plaukiojimas prasidėjo, ypač kai įsigijau tavo klasioko Alvydo Barzdėno pagamintą kompaktišką pripučiamą kanoją. Ekstrymą aš visada mėgau. Vienu metu net raliuose dalyvaudavau. Kai baigėsi aktyvus sportas, kai rečiau pradėjau eiti į kalnus, atsirado upės. Pirmą kartą savo pripučiama kanoja plaukiau gal 1996 metais Žeimenos upe, o plaukiojimo pradžia buvo su vienu iš mano fotografijos mokytojų Stanislovu Žvirgždu, kuris turėjo sudedamą baidarę. Jis mane prišnekino, ir su juo plaukiojau. Kartą nuo Molėtų iki Vilniaus plaukėm. Plaukdamas, žinoma, ne tik gėrėjausi gamta, bet ir fotografavau. Žeimena su nedideliais tarpeliais ir įvairiais atstumais praplaukiu bent kartą per metus jau 24 metai.

- Ar daug pasikeitė Žeimenos upė ir jos pakrantės per tą laikotarpį?

- Pokyčių yra ir teigiamų, ir neigiamų. Upė turi savo vagą, ji kasmet vis kitokia. Vandens tai daugiau, tai mažiau. Buvo metų, kai vandens būdavo tiek mažai, kai juokaudavom, kad iki Pabradės upe gali nueiti, bet būdavo ir atvirkščiai, štai ir šiemet vandens, palyginus, daug... Pavasarį, kai plaukėm, miškas tiesiog pilnas paukščių giedojimo, dabar, rugpjūčio pradžioje, daug tylos. Sėdi, ir nei medžių judėjimo, nei paukščių, tik upės tylus čiurlenimas ir fantastiškas žvaigždėtas dangus. Argi daugiau žmogui ko reikia! Kas pasikeitė į gerą pusę, tai upė iššvarėjo. Neliko pakrantėse plūduriuojančių bambalių, maišelių, skardinių. Dabar to beveik nėra, ir tai džiugina. Gal savanoriai išvalė, o gal turistų mentalitetas pasikeitė. Aikštelėse, kur sustoji, yra užrašai „Šiukšles išsivežame patys“. Anksčiau jos būdavo kraunamos į maišus, o laukiniai žvėrys ir paukščiai tuos maišus išdraskydavo... Dabar švaru. Bet yra ir nelabai malonūs pokyčiai. Atsirado privatininkų invazija į gražiausias pakrantės vietas, kur su pasimėgavimu statomos arba kabinamos lentelės „Privati valda“. Nei sustoti, nei išlipti negali. Tiesa, vienur kitur yra duotas telefono numeris, kuriuo paskambinus gali susitarti. Upė lyg ir visų, bet tuo pačiu ir ne visų. Dabar ir fotografuodamas dažnai susiduri su tokiom problemom. Smagu, kad pakrantėse atsirado sutvarkytų vietų. Malonu, kai vis mažiau apgriuvusių namų, tvorų. Pokyčių yra teigiamų ir neigiamų, kaip ir visur.

- O kaip tu patekai į filmavimus? Daug kam įspūdį paliko tavo suvaidintas Kalėdų Senelis televizijos ekrane.

- Čia per draugus. Įkalbino užsirašyti, ir mano nustebimui buvau pakviestas į studiją. Pradžia buvo sėkminga. Filmavimasis – tai ne tik nauji potyriai, bet ir pažintys. Aš gana kritiškai žiūriu į savo „vaidybą“, man visada atrodo, kad galėjau suvaidinti geriau... Prieš kameras jaučiuosi laisvai, jos manęs nevaržo.

- Jau daug metų fotografuoji džiazą. Yra išleistos knygos...

- Pradėjau nuo gamtos fotografavimo, o ją fotografuoti nėra lengva. Meninei fotografijai neužtenka vien gražu, reikia kažko daugiau, reikia paslapties. Kaip vieną kartą apie fotografiją sakė parodų kuratorius iš Niujorko, jeigu yra idėja, tai jau kelias į meno pasaulį, jei idėjos nėra, tai tik gražu. O džiazas fotografijoje atsirado dėl meilės muzikai. Man patinka džiazas. Turiu daug pažįstamų atlikėjų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vieno atlikėjo iš Šveicarijos net kompaktinio disko viršeliui panaudota mano fotografija. Kai tau patinka, tai ir fotografuoti lengva. Yra abipusis pasitikėjimas ir tai kelias į sėkmę.

- Vytautai, dabar vis dažniau plauki vienas. Kodėl?

- Vienam plaukti labai gera. Kiek nori, tiek plauki, kiek nori, tiek ilsiesi, kur nori, ten sustoji. Nori valgai, nori badauji. Su niekuo nereikia derintis. Įsijungiu tylą pilnu garsu ir klausausi. Reikia mokėti klausytis tylos, o buvimas tokioj terpėj, kaip prie Žeimenos, to išmoksti, - baigdamas pokalbį sako mano bičiulis Vytautas Suslavičius.

Algis JAKŠTAS

Nuotraukos autoriaus ir iš Vytauto Suslavičiaus asmeninio albumo

Vytautas Suslavičius su dukromis Pamyre.