Banaliai skamba žodžiai, dar banalesnė jų prasmė, kad tėvų nepasirinksi. Tą patį gal galima pasakyti ir apie vaikus, juk jų irgi nepasirinksi: kokie jau gimė, tokie ir yra.

Ir aš, suprantama, tėvų nepasirinkau. Kai aš gimiau, brolis jau savo kojomis lakstė ir, sako, man vis stengdavosi į burnytę įbrukti gabalėlį duonos, jei imdavau verkti. Žodžiu, rūpinosi. O tėvai buvo kaip tėvai: mama siuvėja, o tėtis muzikantas. Labai neseniai sužinojau, kad jis ir „rimtą“ profesiją turėjo. Sako, kad buvo stalius, kad mokėjo padaryti gražius baldus, ypač spintas, kad nestokodavo užsakymų, bet prie viso to dar ir labai gražiai grojo, turėjo gerą balsą. Kadangi jis nuolat buvo kviečiamas groti (vestuvės, vardinės, jubiliejai, įkurtuvės ir kt.), tai staliaus amatu užsiimti jau laiko nebelikdavo. O per tuos muzikavimus tai ir į alkoholį įjunko. Pasakojo, kad tuomet žmonės švęsdavo mažiausiai dvi dienas. Po to dar porą dienų šventės kaltininkai muzikantą vaišindavo. Tėčiui pagaliau parsiradus namo, reikėdavo dar poros dienų, kad išsiblaivytų, o tada vėl savaitgalis ir vėl šventė...

Man gal buvo kokie šešeri metai, kai po vienos kažkieno šventės tėtis namo neparėjo. Mama buvo įpratusi, kad jis iš baliaus grįždavo dažniausiai trečią arba ketvirtą dieną, todėl jo ilgokai nepasigedo: kai jau išgers tiek, jog daugiau nebetilps, pareis, niekur nesidės. Neparėjo. Tik tada suskato jo ieškoti. Rado, žinoma, bet jau sušalusį pakelės griovyje. Žiema buvo, nemenkas šaltis spigino. Tik jo akordeono šalia nebuvo. (Jo taip niekas niekada ir nerado, matyt kažkas „priglaudė“, pamatęs, kad muzikantas nebegyvas).

Jo laidotuves aš miglotai prisimenu. Atmintyje išlikusi tik ta akimirka, kai uždaro karstą ir kai tą karstą į duobę leido. Mama verkė, brolis verkė, dar kelios moterys verkė, o aš dairiausi ir nežinojau, ką man daryti: irgi verkti ar tiesiog stovėti ir dairytis į verkiančius...

Kai abu su broliu likome gyventi tik su mama, netgi vaikišku proteliu supratau, kad gyvenime yra ne vien balta ir juoda spalvos, tik žodžiais išreikšti to nemokėjau.

Pas mus ateinančius vyrus ir moteris mama vadino klientais. Aš ilgai nesupratau, ką tas žodis reiškia. Tik gerokai vėliau išsiaiškinau, kad tai žmonės, kurie ateina pas mamą paprašyti kažką pasiūti, persiūti, pataisyti. Visi girdavo, kad mama gera siuvėja, kad nebrangininkė.

Jau buvau paauglė, kai supratau, kodėl, su broliu, parėję iš mokyklos, vis rasdavome mamą miegančią. Kartais ne tik su drabužiais, bet ir su batais būdavo į lovą įvirtusi. Tais atvejais namuose nebuvo ne tik jokio maisto, bet ir nekūrentos krosnys, o žiemos taigi būdavo šaltos ir gilios. Susisukdavome su broliu į antklodes, šiltesnius drabužius apsirengdavome ir taip pralindėdavome mano lovelėje, vienas prie kito prisiglaudę. Pamokų neparuošdavome, nes rankos taip būdavo sušalusios, jog parkerio jose išlaikyti buvo neįmanoma.

Kartais mus su broliu į savo namus parsivesdavo kitapus kelio gyvenanti kaimynė. Ji mums išvirdavo sriubos, arbata pagirdydavo, kartais ir į namus parsinešti ko nors įdėdavo. Būdavo ir taip, kad pas ją likdavome nakvoti. Turėti tokią mamą buvo mano svajonė, todėl kartą tą pasakiau broliui. Žinote, ką jis man tada atsakė: „Kvaile tu, ko čia prisisvajojai, ji gi savo vaikų turi“.

Kai brolis vedė, susilaukė vaikelio, gyveno nuomojamame bute. Aš tuo laiku jau buvau išvažiavusi į miestą mokytis. Mamos įpročiai, žinoma, nepasikeitė. Tiesa, ji siūdavo vis mažiau ir mažiau. Dažniau būdavo netgi taip, kad kažkieno atneštą medžiagą tiesiog sugadindavo: tai ne taip kažką iškerpa, tai ne taip susiuva. Moterys ėmė pykti, reikalaudavo atlyginti žalą už sugadintą audinį. O mokėti tai nebuvo iš ko, todėl supykusios moterys mamą netgi prikuldavo. Mūsų namai pamažu pradėjo panašėti į landynę.

Tuomet aš įkalbėjau brolį su šeima keltis gyventi pas mamą, nes čia vietos buvo pakankamai. Tuo pačiu ir namus prižiūrėtų, mama pasirūpintų, sugėrovus išvejotų. Mama tokiu mūsų sprendimų, žinoma, neapsidžiaugė, bet nusprendėme jos norų nepaisyti.

Iš karto sakau, kad namuose mažai kas pasikeitė. Brolis išeidavo į darbą, o brolienė su vaikeliu pasilikdavo namuose. Suprantu, kiek brolienei reikėjo kantrybės nuolat prašyti anytos nebegerti, susitvarkyti savo kambarėlį, nebesikviesti į namus tokį patį pomėgį turinčių draugų ir dar išklausyti jos priekaištus ir netgi keiksmus. Ogi dar mano mama, pritrūkusi pinigėlių alkoholiui, nevengdavo ir į marčios piniginę ranką įkišti...

Brolio šeimoje prasidėjo nesantaika. Norint išsaugoti šeimą, kito pasirinkimo nebuvo – arba skirtis, arba išeiti gyventi kitur.

Aš jau irgi buvau ištekėjusi, kai brolis pranešė savo sprendimą išsikraustyti iš motinos namų. Ir dar pasakė, kad tai jau jo šeimoje išdiskutuotas reikalas, todėl niekas nepasikeis, jei aš ir prieštaraučiau...

O argi aš galėjau prieštarauti? Argi aš turėjau tokią teisę?

Broliui išsikrausčius, pasak mamos kaimynės, namuose prasidėjo „palaida bala“. Kai mama ir jos sugėrovai pristinga pinigų „bambaliui“, iš namų neša daiktus ir siūlo juos už simbolinę kainą. Keisčiausia, kad žmonės, tikrai žinodami situaciją, tuos daiktus perka.

Kai tai sužinojau, kalbinau vyrą keltis gyventi į mano tėvų namus, nes mes irgi nuomojomės būstą. Sunkiai jį įtikinau, jog noriu išsaugoti kad ir menką turtą, buvusį tėvų namuose. Bijojau, kad po kurio laiko liks tik sienos. O pačiu blogiausiu atveju gali ir jų nelikti. Argi mažai gaisrų sukelia girti rūkoriai.

Mama mano sprendimu buvo labai nepatenkinta, bet aš jos nepaisiau. Iš pirmos dienos „griebiau jautį už ragų“: išvaliau mamos kambarį, išmečiau visą tuščią tarą, neleidau ateiti sugėrovams, nepirkau mamai alkoholio. Žinoma, gaminau valgyti ir ją visada pakviesdavau arba tiesiog atnešdavau į jos kambarį, kūrenau krosnis, tvarkiau namus, skalbiau ir jos drabužius bei patalynę. Čia gyvenant gimė mums dar viena dukrelė. Darbų ir rūpesčių man dar gerokai padaugėjo, o pinigų ėmėme stokoti. Tuomet vyras nusprendė išvažiuoti dirbti į užsienį. Teko sutikti, nes kitos išeities nebuvo. Parvažiuodavo kas pusę metų mėnesiui ir vėl išvažiuodavo. Mamos situacija nesikeitė. Kadangi jos „draugelius“ išvejodavau, tai ji pas juos išeidavo ir net keletą dienų namuose nesirodydavo. Kai jau per ilgai negrįždavo, eidavau ieškoti. Keletą kartų radau ant kelio nugriuvusią arba visai šalia namų gulinčią. Partempdavau namo.

Mergytės augo. Vyras ėmė priekaištauti, kad kokia čia mes esame šeima, jei gyvename atskirai, jei jis nemato, kaip auga jo dukrytės, kad man namų ruošoje nieko negali padėti. Reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau. Skirtis tikrai nenorėjau, bet ir išvažiuoti negalėjau: paliksiu mamą vieną, tai po kurio laiko galiu nerasti nei jos, nei namų. Tariausi ir su broliu, ir su giminėmis, ir su kaimynais. Visi patarė išvažiuoti. Šeimą reikia saugoti, o ne orumą visiškai praradusią mamą. Pasiryžau, išvažiavau...

Sunkoka buvo apsiprasti svetimoje šalyje. Graužė nerimas dėl mamos. Dažnai paskambinu kaimynei, sužinau situaciją, paverkiu ir gyvenu. Vakarykštis skambutis kaimynei suteikė šiek tiek vilties, kad gal viskas bus gerai. Kaimynė sakė pastebėjusi, jog mama apsirūpino malkomis, kad iš kamino (tiesa, ne kasdien) rūksta dūmai, kad lyg ir mažiau geria, kad iš namų niekur nebeišeina. Tai ir pagalvojau, kad gal nors kiek padės būtent tokia „auklėjimo priemonė“. Kai supras, jog ja daugiau niekas nesirūpins, „nešokinės“ aplink ją, neieškos kažkur nugriuvusios, gal į pragertas smegenis ir protingesnių minčių atklys?

Gal ir teisi kaimynė mums su broliu ne vieną kartą sakiusi, jog mes patys kalti, nes per daug ja rūpinomės, per daug saugojome. Ir dar sakė, kad vargu ar verta aukoti savo gyvenimus dėl žmogaus, netgi paties artimiausio, kuris tų pastangų visiškai nevertina. Gal...

Genovaitė ŠNUROVA