Mes turime 101 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2846
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8345
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:48287
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:131573

Mylėdami savo kalbą, mylėkime savo gimtąjį kraštą

2022 m. birželio 25 d.

Su lietuvių kalbininke Angele Vilutyte-Rimševičiene kalbėjausi Kaltanėnų bibliotekoje.

 

Kažkur skaičiau, kad žmones galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni išėję iš savo tėviškės ją greitai pamiršta, o kiti visą gyvenimą nenutraukia saitų su savo gimtine. Prie tokių žmonių priklauso ir kalbininkė, leksikografė, vertėja, redaktorė, dėstytoja Angelė Vilutytė-Rimševičienė, kurios knyga „Gimtinės kalbos lobiai“ birželio 11 dieną buvo pristatyta Kaltanėnų bibliotekoje. Prieš prasidedant oficialiai renginio daliai, paprašiau gerbiamosios Angelės Vilutytės atsakyti į porą klausimų.

 

- Gerbiamoji Angele, Jūs esate kilusi iš Kaltanėnų apylinkių?

- Taip. Mano gimtasis kaimas – visai netoli Kaltanėnų esantis Kūrinių kaimas. Man visada miela ir gera sugrįžti į gimtinę. Tokia trauka, kurios žodžiais negali nusakyti. Sūnus čia dažnai atvažiuoja, o aš jau retokai. Pagrindinė to priežastis – sveikatos reikalai. Labai myliu savo kraštą. Vis dar norisi ir sodinti, ir prižiūrėti, ir tvarkytis... Nors amžius daug ko neleidžia daryti, bet meilė gimtajam kraštui, Kūrinių kaimui, Kiaunos upeliui, arba kaip kalbininkai dabar taiso – Kiauna, nors aš su amžiną atilsį Vanagu dėl to ginčijausi. Tas upelis, nuostabi aplinka, o žmonių mažėja... Kaip ir visoj Lietuvoj. Keistas jausmas – atrodo, kad tas mažėjimas savaime pasidarė... Nors pagrindinė priežastis, kodėl jaunimas išvažiuoja, yra darbo nebuvimas, bet vis tiek liūdna.

- Visas Jūsų gyvenimas susijęs su kalba?

- Taip, su kalba. Esu baigusi klasikinę filologiją, graikų kalbas. Kaip aš atsiradau prie tų žodynų? Anksčiau po baigimo skirstydavo į darbus. Gaudavom paskyrimą. Pakvietė mane į komisiją ir sako: „Rašom Lietuvių kalbos didįjį žodyną“. Žodynas labai svarbi Lietuvai knyga, ten tarmių sąvadas visas. Ne visos šalys turi tokį žodyną. Taigi man sako: „Iš Švenčionių krašto mes neturim kalbininkų, teks tau prisidėt, rinkt medžiagą, vežti mums, domėtis ir Kaltanėnų tarme.“ Taip ir pakliuvau. Dar buvo gyvas profesorius Juozas Balčikonis. Sako: „Kokia šauni mergaitė. Kaip gerai.“ O mano būsimas viršininkas vaikšto ir sako: „Gudė“, o profesorius jam ir sako: „Nu, ką, tu, Vytai, žinai, pas juos ten mišru.“ Po metų tas pats viršininkas pasakė, kad turiu Dievo dovaną. Į žodyną stengiausi pateikti kuo daugiau medžiagos. Ir jei vartysite žodyną, ten rasite sutrumpinimus Klt (Kaltanėnai) bei Švenčionėliai, Švenčionys. Pildžiau žodyną kuo daugiau, kad mūsų kraštas būtų žinomas. O šio krašto tarmė dabar žinoma, tyrinėjo kalbininkai. Aš ir pati rašiau nemažai straipsnių, yra šio krašto žodis, palyginimas, o svetimi žodžiai, kaip ir visoj Lietuvoj, jų buvo ir yra.

- Ar graži, Jūsų nuomone, šito krašto tarmė?

- Man graži. Rytų aukštaičiai čia. Jie turi pratarmes: uteniškiai ir vilniškiai. Mano gimtasis Kūrinių kraštas priklauso uteniškių pratarmei, o šitas kraštas – vilniškių. Prie Didžiojo lietuvių kalbos žodyno dirbau nuo dešimto tomo, redagavau ir rašiau tekstą ir, žinoma, įtikau. Man sakydavo: „Maišais veži medžiagą, ir kur tu jos tiek gauni.“ Kunigas Žemėnas vis klausdavo: „Ką tu su šitom bobutėm veiki šventoriuj? Ko tu nori iš tų bobučių?“. O aš klausinėdavau, o kadangi jaunų žmonių nedaug, kurie norėtų bendrauti, tai jos su manim mielai bendraudavo, ateidavo. Rinkdama medžiagą žodynui, užsirašiau daug įdomių senų žmonių pasakojimų, ir tuos pasakojimus stengiausi tarmiškai pateikti, bet atstačiau į bendrinę kalbą, kad žmogui, nesusiduriančiam su tarmėmis, būtų lengviau skaityti, - sako mano pašnekovė Angelė Vilutytė-Rimševičienė.

- Gerbiamoji Angele, visas Jūsų gyvenimas susijęs su lietuvių kalbos puoselėjimu, išsaugojimu. Kaip Jūs žiūrite į vis daugėjančių svetimybių srautą?

- Aš esu kovotoja ir nusiteikusi kovoti už tai, kad būtų gryna mūsų kalba. Kad išlaikytume tikrąjį Lietuvos veidą, mes turi išmokti prisitaikyti su savo kalba. Liūdna, kad visokios firmos, įmonės renkasi savo pavadinimus daugiau svetima kalba, kadangi vadovauja dažniausia svetimi žmonės, bet kalbos komisija, ir aš jiems pritariu, stengiamės kiek įmanoma kovoti. Aš norėčiau, kad būtų daugiau lietuviškų žodžių ir pavadinimuose. Jei ne šimtmečiais išsaugota lietuvių kalba, nežinia, kas iš mūsų būtų buvę. Visą laiką vyko kova už gimtosios lietuvių kalbos išsaugojimą. Ir šitas kraštas kovojo. Kunigai, tokie kaip kunigas Jonas Burba, kuris palaidotas Kaltanėnų kapinėse, daug prisidėjo prie lietuviško žodžio išsaugojimo. Turime saugoti brangiausia, ką turime – kalbą. Kalba labai svarbi kiekvieno mūsų gyvenime, - baigdama trumpą pokalbį sako gerbiamoji Angelė Vilutytė ir nuskuba į salytę, kur jos jau laukia žmonės, atėję į pristatymą knygos „Gimtinės kalbos lobiai“, į kurią sugulė šio krašto žmonių pasakojimai, surinkti renkant medžiagą Didžiajam lietuvių kalbos žodynui.

Apie knygą pristatymo metu gerb. Angelė Vilutytė pasakojo:

- Prieš šią knygą 2008 m. buvo išleistas „Kaltanėnų šnektos žodynas“, o būdama pensijoje, nutariau į knygą sudėti jau į amžinybę išėjusių šio krašto žmonių pasakojimus, kurie iš pradžių buvo užrašyti tarmiškai, bet leidžiant parašyti daugiausia bendrine kalba, bet išsaugota nemažai gražių tarmiškų žodžių. Leidžiant knygą, daug padėjo leidykla „Versmė“. Į knygą sugulė ne tik žodiniai pasakojimai, bet ir įrašyti garsiniai mano mamos Eleonoros Dailydytės-Vilutienės pasakojimai iš Kaltanėnų apylinkių, užrašyti 1975 metai. Į pirmąją knygos dalį sugulė pasakojimai, į antrąją – įvairūs vaizdingi posakiai, palyginimai. Leisdama knygą „Gimtinės kalbos lobiai“ norėjau kaltanėniškius paskatinti mylėti savo kalbą, šiek tiek žinoti savo tarmę, o per kalbą mylėti savo kraštą.

Algis JAKŠTAS

 

Skaitydamas Angelės Vilutytės padovanotą knygą, radau tiek įdomių, net iki ašarų jaudinančių pasakojimų, kurie priminė vaikystę, jaunystę, kaimo darbus. Vieno tokio pasakojimo „Bulbakasis“ dalį ir jums norėčiau pateikti, gerbiamieji „Švenčionių krašto“ skaitytojai. Čia viskas taip tikra ir pažįstama bus, manau, ir jums.

 

Bulbakasis

Ateina bulbakais, tai do kai kada i samdom ką – patys vieni nesuspėjam nukast. In rudenį orai jau kai kada blogi, lietūs, šalta, reikia skubintis. A do šitie šernai. Kiti eina naktim pilniavot, degina ugnę laukuos, visaip baido. Išknis, išvers, i ką kasi. Bulbų kasmet vis turim pasisodinę nemažai: i sau reikia, susvalgo, i kiaulom. Tai kai jau talka, tai tėvas priaria daug. Berniokas vedžioja arklį, o tėvas aria, skubinas. Kiti laukia, tuoj ims arklį kiti. Visi skubina, paki sausa, graži diena be lietaus, baloj nekasi. A kur šlapias bulbas i dėtum.

Kasa, padeda Ulia, Malvina, kur arčiau namų kasam, tai sunešiojam bulbas, o kitas piliam maišuosma, vakare vežam arkliu, prisvargsta. Pietus kasėjom padarau gerus, talka gi: kepu bulbinę babką, priverdu kumpio, lašinių, turiu vis kokį pyragėlį. Papeniu žmones, šite anys dirba.

Nukasam pardien tik pirmaeilį, antraeilis – kitoj dienoj. Kai bulbos geros, tai ramu į kast. Šiemet nelabai kokios, daugiau mažučiūtės. Augime sugadino bulbas šitie vobolai. <...>