Mes turime 204 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3925
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3925
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:15805
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Viskas trapu ir laikina...

2022 m. birželio 18 d.

Viskas gyvenime trapu ir laikina... Net ir tas netikėlis piktasis liūdesys, suspaudęs savo šaltuose gniaužtuose žmogaus mintis. Ir tada... Tada išeini ir įkrenti į Motinos Gamtos glėbį... Šiltą, kvepiantį ir raminantį. Ji patiki tave Vėjui, kuris pripildo tavo plaučius tų įvairių kvapų. 

Kiekvienas žingsnis per žolynus lydimas vis kitokių aromatų. Kvėpi plačia krūtine jį, ir mintys skaidrėja. Kiekvienas augalėlis, pajudintas to padykusio, šį kartą minčių ramybę dovanojančio, jaunystės paikysčių atmintį sukeliančio, laiko nuovokos praradimą skatinančio vasaros vėjo, atiduoda save tam, kad tik žmogui, savo broliui padėtų. Kartu su Vėju ir Vanduo... Nenuilstantis bėgimas besivejant brolį Vėją... Per akmenų slenksčius vingiuodamas, gyvybę ir ramybę savo almėjimu dovanodamas, lydi. Lydi žmogų, keliaujantį kažkur į tolį. O gal tik savo skambiu čiurlenimu kalbina jį, sėdintį mąsliai ant kranto, pasakoja jam istorijas, kurias gali patirti ir pats, užmerkus akis.. O tada pakyli ir eini.... Eini su Saule, gal mintyse, o gal tikrovėje. Paglostai ranka visai niekuo nepanašią į gyvatę, tik gal šaknimis, rausvažiedę gyvatžolę, pamerki akį melsvai, liūdną istoriją menančiai veronikai, nusišypsai apsiškarmalavusiai dirvonuojančių laukų ramunei, pamoji išdykusiai kamanei, nulenkusiai lig pat dar nežydinčios bajorės lapo, smilgą... O tau liūdnai linguoja savo baltom putinų galvom sena sodybvietė, keistoj savo būty tik retkarčiais užsukančiam pakeleiviui, vis laukianti, dar menanti savo gyvenimą, pilną skardaus namelyje gyvenančių vaikų juoko, kiemo žolę gegužinių vakarais polkos sukūryje trypiančių pėdų. Laukianti to užsukančio retkarčiais ir aplankančio, mintyse pakalbinančio pakeleivio. Gyvenimas sukasi nesibaigiančiu ritmu savame rate... Kur gyvybė ir mirtis, džiaugsmas ir liūdesys, meilė ir neapykanta keliauja drauge koja kojon... Ir žmogus – vaikas Motinos Gamtos, nesustodamas eina tuo ratu, kartu su Vėju, Saule, Vandeniu...

Jelena ŽALPIENĖ