Mes turime 186 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:597
mod_vvisit_counterŠią savaitę:10549
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88906
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:136288

Hapkido – ėjimas koncentruotu energijos keliu

2022 m. gegužės 7 d.

Vygantas Pundzevičius su Arnoldu Kairiu, gyvenančiu ir kuriančiu Švenčionėliuose, pažįstami nuo vaikystės.

 

Ar teko jums, gerbiamieji, girdėti apie korėjiečių kovos meną hapkido? Prisipažinsiu, aš iki susitikimo ir pokalbio su Lietuvos hapkido federacijos prezidentu Vygantu Pundzevičiumi negirdėjau. Kartais pagalvoji, kokie visgi išradingi tie rytiečiai. Beveik kiekviena tauta turi savo kovos meną. Ir nors jie kažkur kažkiek susišaukia, bet turi ir savitumų.

Su Vygantu Pundzevičiumi susitikau pas bičiulį Arnoldą Kairį. Šis susitikimas buvo iš tų, kai su pirmą kartą sutiktu žmogumi bendrauji lyg su senu pažįstamu.

- Vygantai, gal pradžiai papasakok apie save. Kur prasidėjo tavo kelias į sportą?

- Šiuo metu esu Lietuvos hapkido federacijos prezidentas ir jos steigėjas. Gimiau Kėdainiuose, o augau kartu su draugu Arnoldu Garliavoje. Kaip pradėjau domėtis kovos menais? Čia gana įdomi istorija. Mane nuo vaikystės traukė kovos menai. Kadangi tai buvo tarybiniai laikai, apie rytų kovos menus galėjai tik pasvajoti, o iš tokių sporto šakų populiariausia buvo sambo, bet Garliavoje ir to nebuvo. Reikėjo važiuoti į Kauną 10 kilometrų. Kai man buvo 11 metų, 1977 m. aš apsisprendžiau, kad sportuosiu, neatsiklausęs tėvų slapčia nuvykau į Kauną, ir nors į sambo nepatekau, bet patekau į dziudo. Pakalbėjęs su treneriu nutariau, kad lankysiu dziudo. Pradėjau lankyti. Užsiėmimams reikėjo tvirto rūbo, tai aš pasiėmiau švarką. Mama susirūpino, kur dingo mano švarkas, bet kažkaip pavyko išsisukti.Taip paslapčiom laimingai treniravausi pusę metų. Tėvai iš darbų grįždavo vėliau. Bet, kaip sakoma patarlėje, yla galiausiai išlindo iš maišo, kai į namus parsinešiau kimono. Va, čia ir turėjau pasiaiškinti tėvams, kad jau pusę metų sportuoju. Treneris Zadorožny įtikino tėvą, kad leistų man toliau treniruotis. Taip prasidėjo mano kovos menų kelias. Maždaug po pusantrų metų aš panorau treniruotis karatė. Tais laikais tą daryti galėjai tik nuo 14 metų, tad nuo 1980 m. pradėjau užsiiminėti karatė. Šis kovos menas tada buvo paslaptis, mistifikuotas, dabar, kai gali komunikuoti su bet kuo, kai pasaulis tapo labai mažas, tos paslapties skraistės neliko. Tada net rimtų mokytojų nebuvo, neturėjome autentiškų žinių. Aš dabar gaunu informaciją iš savo mokytojo, stiliaus nešėjo Kim Nam Jai, o mano mokiniai tas žinias gauna iš manęs, o tada dauguma mano bendraamžių ar vyresnių kovos meistrų ir išliko būtent dėl tos paslapties ir vidinės motyvacijos, nes nuo 1984 iki 1989 metų karatė ir visi kiti kovos menai, išskyrus dziudo, boksą ir sambo, buvo uždrausti. Iki draudimo aš sportavau, dalyvavau varžybose, o 1984 m. gegužės mėnesį treneris pasakė, kad treniruočių daugiau nebus. Viskas nuėjo į pogrindį, bet buvo dar daugiau motyvacijos. Tie, kas turėjo tą vidinę motyvaciją, išliko sporte, dabar dauguma jų – treneriai, o panaikinus draudimus, 1989 m. jau pirmosios kovos menų varžybos parodė, kad ir pogrindyje sportininkai ne švaistė laiką, o rimtai dirbo. Ir aš pats 1989 m. dalyvavau ne tik karatė, bet ir ušu, taikvando varžybose. Tuo laiku jau ir treniruodavau. Mes buvome tarsi žaidžiantys treneriai. Žinoma, tai nėra gerai. Tikro trenerio užduotis ir sėkmė – kai tavo mokinys aplenkia tave. Reikia ruošti mokinį, kad jis sugebėtų tave nugalėti. Tai yra sudėtinga. Treneris turi viską matyti iš šalies ir taisyti klaidas. Nuo 1989 metų pradėjau dalyvauti taikvando varžybose, bet visą laiką jaučiau, kad norisi kažko įdomesnio, kaip išmokti ne tik kovoti, bet ir išnaudoti priešininko energiją. Su patirtim supranti, kad norint nugalėti varžovą nebūtinai reikia tiek energijos. Ne veltui sakoma, kad pati efektyviausia kova yra ta, kuri laimėta prieš kovą, be kovos. Tai pati tobuliausia kova. Visa tai labiausiai atsispindi kovos mene hapkido, kuriuo aš dabar užsiimu ir stengiuosi skleisti žinią apie šį kovos meną Lietuvoje. Hapkido – tai koncentruotos energijos kelias. Tai labai efektyvus kovos menas, pagrįstas tuo, kad išnaudojama priešininko energija, jėga. Hapkido labiau pritaikyta šiuolaikiniam mūsų gyvenimui. Ši kovos rūšis kilusi iš Pietų Korėjos, - apie savo sportininko ir trenerio kelią pasakoja Vygantas Pundzevičius.

- Vygantai, o šiuo metu kokios sporto šakos, kokio kovos meno treneris esate?

- Aš šiuo metu esu tiek taikvando, tiek hapkido treneris. Jaunimui daug įdomiau siekti rezultato, ir tai yra taikvando, kur vyksta varžybos, čempionatai. Bet ateina laikas, kai sportinė karjera baigiasi. Ir kas toliau? Va, čia ir atsiveria kelias užsiimti hapkido. Tai puiki savigynos sistema, paremta priešininko energija, ir ja užsiiminėti gali ne tik buvę sportininkai. Čia kelias atviras visiems. Aš treniruoju įvairaus amžiaus žmones.

- Vygantai, o kaip susiradai savo mokytoją Kim Nam Jai? Juk Lietuvą nuo Pietų Korėjos skiria tūkstančiai kilometrų.

- Sakoma, jei yra mokinys, atsiranda ir mokytojas. Draudimų laiku mes domėjomės ir bandėme visus kovos menus. Mano kartos žmonės dar prisimena Brius Li. Keliuose filmuose jo priešininkas buvo Dži Chan Dže. Jis ir yra hapkido įkūrėjas. Jis susistemino šį kovos meną. Savo mokytoją aš suradau per kolegą iš Ukrainos. Hapkido yra puikus būdas ne tik išmokti apsiginti, bet ir sveikai gyvensenai. Vieną dieną mano mokytojas Kim Nam Jai pasakė, kad gal reikia padaryti atstovybę Lietuvoje, o jei rytietis pasako „reikia“, reiškia imk ir daryk. Hapkido federacija buvo įsteigta prieš pat karantiną ir yra labai jauna. Plėtrai karantinas šiek tiek sutrukdė, bet, manau, hapkido kovos menas bus populiarus Lietuvoje.

- Filmuose su Brius Li, Džekiu Čanu ir kitais matome tokius fantastinius kovos momentus. Kiek jie skiriasi nuo realių kovotojų galimybių?

- Filmai ir yra filmai. Pagalvokit, kas su jumis atsitiks, jei nukrisite iš 3-4 metrų aukščio. Žinoma, gali nieko nenutikti, bet dažniausia filmuotis jau nereikės. Nepamirškim, kad filmuose daug kur vaidina kaskadininkai. Galbūt vienintelis Džekis Čanas daugumą triukų daro pats. Brius Li visa biografija apipinta paslaptimis. Šis žmogus kovos menus išnešė į viešumą. Jis – legenda. Filmuose daug kas kuriama realių veiksmų pagrindu, padaroma taip, kad žiūrovui būtų įdomu. O koks čia būtų veiksmas, jei Brius Li ar Džekio Čano kova baigtųsi po sekundės. Gyvenimas filme ir realiame gyvenime skiriasi, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.

- Vygantai, ar gyvenime teko panaudoti kovos meną pačiam apsiginti ar kitą apginti?

- Buvo tokių atvejų. Aš gi esu iš Garliavos, o tai faktiškai tas pats Kaunas, o Kaunas 90-aisiais garsėjo nelabai taikiu gyvenimu.

- Kiek svarbus žmogaus psichologinis tvirtumas tiek sportuojant, tiek gyvenime?

- Tai yra pats svarbiausias veiksnys. Gali nekovojęs žmogus laimėti prieš super kovų meistrą, jei pas jį stipri dvasia. Labai sunku mokėti nepasiduoti. Vidinis nusiteikimas pats svarbiausias. Supraskim viena – bijo visi. Kovos menai pratina tave nugalėti tą vidinį stresą, kaip, beje, ir visos sporto šakos. Pagrindinis dalykas, kuris pasiekiamas treniruojantis, - pratinti organizmą veikti bet kokiomis sąlygomis. Tai yra pagrindinė trenerio užduotis, ir geras treneris leidžia sportininkui improvizuoti. Gaila, dabar psichologiniam pasirengimui skiriama vis mažiau laiko, - sako mano pašnekovas Vygantas Pundzevičius.

- Kaip atrenkate norinčius treniruotis?

- Kas liečia vaikus, tai pirmiausia, matyt, sugalvoja tėvai. Kai ateina 5-6 metų vaikai, tai čia tėvų noras. Po kažkiek laiko vaikai, kurie nenori treniruotis, nubyra, bet čia priklauso daug kas nuo trenerio, kuris turi mokėti motyvuoti, suburti. Bet Lietuvoje yra rimta problema – nuvertinamas fizinis aktyvumas. Mokyklose dažnai neleidžiama naudotis dušais. Begalinis taupymas vyksta jaunosios kartos sveikatos sąskaita. Čia aš kalbu savo vaikų žodžiais, kurie sako: „Kaip suprakaitavusiems po fizinio sėdėti pamokose...“ Higiena labai svarbu. Dabar keistas laikas. Niekam neįdomus sveikas žmogus. Geriau jis tegul geria tabletes, lankosi pas gydytojus...

- Kas pačiam buvo svarbiau: sportinis rezultatas ar tobulėjimas kovos mene?

- Aš pradėjau sportuoti ne dėl rezultato, paskui buvo laikas, kai norėjosi rezultato, po to treniravau. Man buvo įdomu matyti, kaip tobulėja mano auklėtiniai. Mano tikslas buvo perduoti jiems savo įgytas žinias, patirtį. Po to sūnus pradėjo sportuoti. Čia vėl atsirado akstinas rezultatui. Dabar aš sukaupęs tiek žinių, kad man įdomu jas atiduoti, kad kas perimtų ir plėstų šitą veiklą. Patikėkite, žinių sukaupta be galo daug, dabar galimybių be galo daug. Pirmiausia tai visiškai atvira sporto šaka, kalbu apie abi šakas: taikvando ir hapkido. Turim ryšius su geriausiais šių kovos menų pasaulio specialistais, mokytojais. Viskas yra atvira, visur galima vykti, tobulintis. Tiesa, yra viena rimta problema – finansai. Rašome projektus, stengiamės, kad sportininkams mažiau kainuotų.

- Vygantai, kokio amžiaus žmonės pas tave treniruojasi?

- Hapkido amžiaus ribos nėra. Šiuo metu vyriausiam pas mane sportuojančiam – 60. Gali ateiti ir vyresni. Įvairaus amžiaus žmonės daro mankštas, o kodėl to nepadarius su mokytojo pagalba. Juolab, ir vieno kito kovos meno išmokti, kurio gyvenime gali prireikti, ir galbūt išgelbės jūsų gyvybę ar kitam padėsite. Juk bet kokia fizinė veikla – tai investicija į savo sveikatą. Hapkido tam puikiai tinka. Žinoma, kiekvienai amžiaus grupei – skirtingi krūviai ir užduotys. Treniruotes lanko abiejų lyčių atstovai. Beje, užsienyje taikvando labai populiarus tarp merginų. Pas mane dažnai ir tėvai, kurių vaikai užsiima taikvando, pradeda lankyti hapkido. Pabando, patinka, sako: „Negalvojome, kad čia taip paprasta“. O juk visas sudėtingumas ir yra paprastume, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas Hapkido federacijos įkūrėjas ir prezidentas Vygantas Pundzevičius, kurio mokiniai yra pasiekę puikių rezultatų. Sūnus Eduardas Pundzevičius, einantis tėvo pėdomis, yra iškovojęs jaunių tarpe pasaulio čempiono vardą. Pats Vygantas Pundzevičius taikvando turi 5-tą daną. Šį laipsnį Lietuvoje turi trys žmonės. Hapkido Vygantas vienintelis Lietuvoje turi 3-čią daną. Beje, norint hapkido gauti 1-ą daną reikia sportuoti 10 metų, iki antro – dar treji metai, iki trečio – dar ketveri. Nedalina korėjiečiai lengvai tų danų.

- Vygantai, mūsų pokalbio pabaigai norėčiau, kad šiek tiek papasakotum apie tėvus.

- Tėvas Eduardas buvo ištremtas. 10 metų praleido plėšiniuose. Būdamas tremtyje tėvas laiko veltui neleido, ruošėsi tolimesniam gyvenimui. Pradėjo mokytis užsienio kalbų. Mokėjo jis nei daug, nei mažai – 18 kalbų. Buvo vertėjas, poliglotas, anglų, prancūzų kalbų mokytojas. Mama Sofija taip pat buvo mokytoja, dėstė chemiją, biologiją, vėliau dar ir darbus. Ji, beje, buvo ir Arnoldo klasės auklėtoja. Taigi aš išaugau pedagogų šeimoje, o ir tai, ką dabar darau, irgi yra pedagogika. Kažkada sau sakiau, niekada nebūsiu pedagogas, bet juo tapau, nes treneris irgi pedagogas. Ne veltui sakoma: niekada nesakyk niekada. Tėvas ne tik dirbo mokytoju, bet vertė knygas, organizuodavo ekskursijas po Tarybų Sąjungą. Įsivaizduokit ekskursiją, kurioje dalyvauja 300 mokinių. Dabar, kai tokios komunikacijos, suorganizuoti ekskursijas gana paprasta, o kaip tada tėvas suorganizuodavo ekskursijas – neįsivaizduoju. Visos mano atostogos buvo kelionės. Nuo antros klasės aš išvažinėjau visą sąjungą. Todėl ir dabar su sportininkais stengiamės kiek galima susipažinti su ta vieta, šalimi, kur būname. Sportininkams aš visada sakau, kad svarbu ne tik sportas, bet ką jūs veiksite gyvenime, - baigdamas mūsų pokalbį sako Vygantas Pundzevičius.

Algis JAKŠTAS