Rinkauskų šeima turėjo vienturtę dukterį Adelę, kurią nepaprastai mylėjo. Galima pasakyti ir dar kitaip – garbino, dievino, lepino. Jos motina sakydavo, kad ne dukros rankelėms daržus ravėti, šaltame vandenyje murkdytis, grėblį laikyti. Mergaitei nuolat buvo sakoma, kad ji labai graži, turtinga, kad nesutverta sunkiam darbui, todėl tegul sėdi gonkelyje tarp gėlių ir džiaugiasi gyvenimu.

Tėvai neleido dukrai draugauti su prasčiokų vaikais, bendrauti su jaunimu – per prasti...

Kita to paties kaimo moteris augino sūnų Anuprą. Irgi vienturtį. Kadangi jis gražiai rašė, buvo priimtas į tarnybą valsčiuje, gaudavo algą.

Anupras buvo pakankamai inteligentiškas, mandagus, mokėjo gražiai pakalbėti, skaitė knygas, draugavo su vietos jaunimu, lankydavosi pasilinksminimuose, simpatizavo Adelei, atnešdavo jai saldainių. Jų draugystė baigėsi vestuvėmis. Svočia buvo turtuolė iš Kauno, pamergėmis ir pabroliais – tik garbingesni vaikinai ir merginos. Vestuvės tikrai būtų buvusios labai šaunios, jei ne Adelės motina, kuri nei iš šio, nei iš to ėmė raudoti, kad atidavė savo akių šviesą elgetai, kuris nieko neturi, todėl jos dukrelė bus priversta dirbti, o juk ji jokio darbelio niekada nedirbo, net piršto į vandenį niekada neįkišo...

Adelės motina jaunai šeimai visokiais būdais kartino gyvenimą. Neapsikentęs nuolatinio žeminimo, užgauliojimų, Anupras gavo darbą kitame rajone ir ten išsivežė žmoną. Gimė dvi dukrelės.

Adelės motina, išsikrausčius dukros šeimai, visai pakvaišo: lakstė, keikė žentą, raudojo kaip mirusios, visokiais būdais stengėsi išardyti gražiai sugyvenančią šeimą. Ir jai pavyko. Žentas, neapsikentęs tokio gyvenimo, prieš pat karą pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Angliją. Žinoma, norėjo, kad ir žmona su mergaitėmis važiuotų kartu, bet lyg tyčia tuomet susirgo viena dukrelė. Šeima tikėjo, jog netrukus galės susitikti. Na, iškart, kai tik pasveiks mergaitė. Deja... Sirgusioji dukrelė mirė, prasidėjo karas ir atsitiko taip, jog šeima daugiau net nebepasimatė...

Adelė retkarčiais gaudavo vyro laiškus, jam rašydavo. Mano mamai ji visada sakydavo, kad gyvena viltimi. O kartą, maždaug po 25-erių laukimo metų, ir tos vilties nebeliko: moteris gavo vyro draugo rašytą laišką, kad Anupras mirė. Vėliau dar ir siuntinį gavo. Atseit, tai vyro palikimas. Tuomet Adelė atsinešė rusiškai surašytą siuntinio dėžėje buvusį lydraštį ir prašė perskaityti (ji nemokėjo rusų kalbos), kas jame parašyta. O parašyta buvo nelabai kas: 1,5 m vilnonio audinio gabalas, 2 m šilkinio audinio atraiža, 0,8 m karakulio...

Po kurio laiko tas vyro draugas dar ir nuotraukas atsiuntė. Vienoje jų buvo antkapinis Anupro paminklas Mančesterio kapinėse...

Tuo ir baigėsi šeimos meilės istorija...

Adelė ir senatvėje nesiėmė jokių žemės ūkio darbų, nors gyveno kaime. Aplink namus buvo nemažai pakankamai derlingos žemės, bet ji jos nedomino. Moteris laikė save inteligente, nors nei erudicija, nei geromis manieromis tikrai nepasižymėjo...

Draugių irgi neturėjo, nes visos „neatitiko jos statuso“. Pasikalbėdavo tik su viena moterimi, bet, pasak jos pačios, tik todėl, kad neužmirštų kalbos. Vienatvė jai buvo gerokai priimtinesnė...

Kai ištekėjo jos dukra, Adelė ėmėsi savo tėvų taktikos: visokiais būdais stengėsi išskirti savo dukros šeimą. Nors žentas tikrai buvo išsilavinęs inteligentas, gaunantis gerą atlyginimą, puikus šeimos tėvas ir sutuoktinis, Adelė rasdavo, kuo jį apkaltinti. Tai dar buvo pakenčiama, kol Adelė gyveno mažame savo namelyje kaime, o dukros šeima – didmiestyje: žentas sąmoningai pas ją neatvažiuodavo, todėl negirdėdavo uošvės priekaištų, tokių būdu išvengdamas trinties ir nesusipratimų. Bet taip tęsėsi tik iki to laiko, kol teko pasiimti Adelę į savo namus, nes jai jau reikėjo ir rimto gydymo, ir priežiūros. Tuomet nebuvo nė dienos be priekaištų žentui ir, žinoma, dukrai. Nedaug trūko, kad jos planas išskirti šeimą būtų pavykęs. Laimei, apie padėtį šeimoje sužinojo Adelės anūkės draugė gydytoja psichiatrė. Ji sugebėjo „nusodinti“ senolę...

Po Adelės mirties praėjus gal daugiau nei dešimčiai metų, anūkė Snieguolė su vyru ir savo dukrele, nuvykę į sodybą, kieme rado suplyšusį didžiulį balioną. Kai šiukšle palaikytą daiktą Snieguolė lenkėsi pakelti ir, žinoma, išmesti, pastebėjo, kad jo viduje yra popieriaus skiautė. Išvyniojus paaiškėjo, jog tai buvo ne paprastas lietuje išmirkęs lapelis, o anglų kalba parašytas laiškas. Jame rašoma, kad anglų šeima šventė savo mažylio gimtadienį ir sugalvojo šventę paįvairinti kažkuo netradiciniu. Tada ir sumanė parašyti laiškelį, įdėti jį į balioną ir tiesiog paleisti. Buvo tikimasi, kad balionas vis tiek kažkuriuo momentu susprogs ar paprasčiausiai suplyš ir, suprantama, kažkur nukris. Laiške buvo prašoma atsiliepti žmones, radusius šito baliono liekanas ir laiškelį. Šeimai buvo paprasčiausiai įdomu, kur nuskris jų paleistas balionas.

Kadangi Snieguolė – anglų kalbos mokytoja, ji mielai atsiliepė į prašymą parašyti atsakymą. Po kurio laiko gavo laišką nuo tos anglų šeimos. Jie stebėjosi, jog balionas taip toli nuskrido, džiaugėsi užsimezgusia draugyste, prašė papasakoti apie Lietuvą.

Susirašinėjimas tęsėsi. Kažkuriame laiške Snieguolė papasakojo naujiems draugams apie niekada jos nematytą senelį, palaidotą Mančesterio kapinėse. Atsakymas nustebino – būtent tame mieste ir gyvena susirašinėjimo draugai. Tuomet Snieguolė jiems papasakojo visas su seneliu susijusias detales. Po kurio laiko laiško iš Anglijos turinys juos iš viso pribloškė – draugai surado senelio kapą, jį nufotografavo, o nuotrauką atsiuntė Snieguolei. Ji kantriai vartė „močiutės saugotus lobius“, juose surado prieš daugelį dešimtmečių senelio draugo močiutei atsiųstą paminklo nuotrauką, sulygino abi nuotraukas – tikrai tas pats paminklas. Jame ir palaidoto žmogaus pavardė aiškiai matosi...

Viskas baigėsi tuo, kad šeima iš Anglijos pakvietė Snieguolę atvažiuoti pas juos ir pažadėjo nuvežti į kapines, kuriose ilsisi jos senelis. Pasiūlymas buvo priimtas, teliko sulaukti atostogų...

Nuo tada Snieguolė jau ne kartą skrido pas draugus, lankė senelio kapą, susirado gamyklą, kurioje senelis dirbo. Žinoma, jį pažinojusiųjų ar draugų sutikti jau ir tikėtis buvo neverta. Teliko tik slapčia pagalvoti apie tai, kad galbūt senelis turėjo kitą šeimą, kitus vaikus ir anūkus. Bet kas dabar tą patvirtins ar paneigs?

Keisti tie likimo vingiai: tai suveda žmones, tai išskiria, tai kokį atsitiktinumą kyšteli. Staigmenos labai paįvairina gyvenimą. Tuo labiau, jei jos malonios...

Genovaitė ŠNUROVA