Kartais galvoju, kas esu ir koks turi būti tas teisingasis mano kelias.

Niekaip nerandu atsakymo.

Stebėtoja?

Nes patinka rytais stebėti, kaip gretimoje mašinoje moteris po grimo sluoksniu slepia miego likučius, lūpdažiu paryškina, o gal nusipiešia, šypseną... Šalia jos - vairuotojas, negalintis sutramdyti žiovulio...

Dienos metu stebiu, kaip žmonės juda, keliauja, bendrauja... Rodos, jiems viskas aišku. Rodos, jie viską žino, nes iš laikysenos ir gestų suprantu, kad jų pasaulio tiesa yra neginčytina. Jie viską žino, moka, supranta...

Vakare stebėti patinka labiausiai. Visi pavargę nuo susikurtų įvaizdžių, tikslų siekimų, kasdienybės grimo naštos, leidžia akyse įžvelgti jų sielą...

Su tom pačiom abejonėm, kaip mano... Su noru turėti gyvenimo instrukciją ir ne apčiuopomis ieškoti tobuliausio kelio... Su nuovargiu kovoja su rutina...

Man patinka, kad yra tokių pat netobulų, ieškančių, besiblaškančių, kuriančių...

Taip!!! Kuriančių daiktus, santykius, bendrystę, viltį?

Ir vis tik, kas aš?

Inga UMBRASIENĖ