Tik iš šalies gali atrodyti, kad paukščių, susirinkusių prie lesyklos, gyvenimas geras ir saugus, o iš tikrųjų pavojų daug. Dažniausia prie lesyklų mėgsta patūnoti pasislėpę katinai. 

Prisimenu, kaip kažkada sakė gamtininkas Selemonas Paltanavičius, katinai yra didžiausi paukščių siaubūnai Lietuvoje, sumedžiojantys tūkstančius paukščių. Jei prie lesyklos pasirodžiusį katiną dar gali nuvyti, tai, va, su paukštvanagiu kur kas blogiau. Jis lyg žaibas praskrieja per erdvę prie lesyklos ir labai dažnai spėja pagauti kokią zylę ar kitą paukštį. Jei kur nors netoliese yra paukštvanagis, kiti paukščiai tarsi apmiršta. Įdomu stebėti, kaip jie bando susilieti su medžio šaka arba slepiasi už jos, ir tik po to, kai pavojus išnyksta, viskas pamaži atgyja. Zylė ima palengva sukioti galvytę, panašiai elgiasi ir kiti.

Sekmadienį prie mūsų lesyklų vėl apsilankė tas gražus, bet paukšteliams pavojingas svečias. Ir nors keli bandymai buvo nesėkmingi, paskutinio skrydžio metu į paukštvanagio nagus pateko karklažvirblis, kurių šiemet prie lesyklų kartais susirenka apie pusšimtį. Pažvelgęs pro langą pamačiau ant keliuko tupintį paukštvanagį, kuris dorojo laimikį. Pirma mintis buvo išbėgti į lauką ir nuvyti paukštvanagį, bet greitai sumečiau, kad tai bergždžias sumanymas, nes paukščio jau neatgaivinsi, o likęs alkanas paukštvanagis ieškos naujos aukos. Čia vertėtų prisiminti gamtininkų pasakymą, kad gamta yra gamta ir ten galioja savos taisyklės, pagrindinė, ko gero, būtų – nežiopsok...

Štai tokia kita gyvenimo prie lesyklų pusė – pavojai.

Algis JAKŠTAS