Sėdžiu draugo pirtelėje (čia aš ne praustis atėjau, o tiesiog pagyventi kol leis, nes daugiau neturiu kur prisiglausti) ir tarsi aštria, karštame vandenyje išmirkyta pušine vanta pats save vanoju. Skaudžiai plakiau tol, kol „išplakiau“ prisipažinimą (retai taip būna), kad mokydamas gyvenimo tiesų kitus, pats jomis nesivadovavau. Maža to, galima sakyti, jog gyvenimo pabaigoje pasielgiau taip, lyg šešiolikinis paauglys, dar neragavęs gyvenimo druskos, dar nesutikęs nelabai sąžiningų žmonių, savo kailiu dar nepatyręs meilės potvynių ir atoslūgių.

Per mažą pirties langelį matau, kad lauke sninga, kad krinta ir krinta kone vaikiško delniuko dydžio snaigės ir ištirpsta net žemės nepasiekusios. Jaučiuosi taip, lyg tos snaigės būtų nulipdytos iš smulkių druskos kristalėlių ir kristų tiesiai ant dar labai atvirų mano sielos žaizdų. Kristų ir degintų, kristų ir degintų, kristų... O ant išdegintų vietų jokio kompreso juk neuždėsi...

...Vedžiau jaunas. Na, ne aštuoniolikos, bet tikrai buvo mažiau nei trisdešimt. Santuoka buvo, manau, iš meilės. Bent aš taip galvojau, o, ko gero, ir dabar taip tebegalvoju. Gal tepraėjus mėnesiui po vestuvių ėmiausi šeimos lyderio vaidmens. Vis mokiau žmoną, kaip ji turėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kur jai derėtų lankytis ir kur ne, kaip jai reikėtų rengtis ir kokių drabužių vengti, kokį darbą dirbti ir kokio nereikėtų imtis, su kuo privalėtų susidraugauti ir kokių draugysčių derėtų atsisakyti. Žodžiu, jaučiausi viską žinantis, viską suprantantis ir galintis ne tik patarti, bet ir pareikalauti, jog taip ir būtų elgiamasi. Žinoma, kartais ji, dabar manau, dantis sukandusi elgdavosi taip, kaip aš jai primygtinai nurodydavau. Tiesa, kartais pasielgdavo ir taip, kaip jai atrodydavo teisinga, bet tada rimtai susipykdavome.

Tokį, vadinkim, mano savotišką terorizmą žmona kentė beveik dvidešimt metų. Vieną kartą ji, iš anksto manęs neįspėjusi, susirinko savo daiktus, pasiėmė mūsų sutaupytus pinigus, mano vardu registruotą automobilį ir, paprastai sakant, pamojavo man ranka... Atseit šokdink kitas...

Tokio posūkio gyvenime nesitikėjau. Pasak liaudies, gal dvejus metus „laižiausi žaizdas“. Bet kai sūnūs sumanė vesti, vėl buvau savo stichijoje. Kai vyresnėlis supažindino su būsima marčia, ėmiausi senų metodų. Pirmiausia nurodinėjau, kokios turi būti vestuvės, kur jaunieji turėtų gyventi, ką jaunavedžiams privalėtų padovanoti marčios tėvai ir t. t.

Po vestuvių jaunai šeimai irgi neleidau ramiai gyventi. Sugalvojau jų šeimos modelį ir reikalavau jo laikytis. Smulkmenų nepasakojant, viskas baigėsi tuo, kad sūnus su žmona išsikraustė iš mūsų miesto ir visiškai nutraukė bendravimą su manimi.

Kai vedė jaunėlis, elgiausi beveik taip pat. Taip dariau tikrai ne iš blogos valios, o todėl, kad maniau esąs labiau patyręs, viską geriau išmanantis ir mokantis laviruoti tarp gyvenimo štilių ir uraganų.

Sūnus lyg ir priimdavo mano sąlygas, lyg ir elgdavosi taip, kaip mano numatyta, bet ilgainiui supratau, kad vis tiek padaro taip, kaip jam žmona pataria. Kai tai supratau, mano pykčio objektu tapo marti. Viskas baigėsi tuo, kad ji liovėsi atvažiuoti į mano namus, o vėliau tą patį padarė ir sūnus...

Kai nebeliko žmonių, kurių gyvenimus ruošiausi sutvarkyti, likau visiškai vienas. Netgi katinas iš namų išėjo...

Tada vis dažniau ėmiau lankytis bare. Ne arbatos gerti, žinoma, ten ėjau. Kartais atsitikdavo taip, jog į namus kas nors parvesdavo, mat pats kartais jau net ne į tą pusę pasukdavau. Taip tęsėsi pakankamai ilgai. Tik tada, kai viršininkas nebe „auklėjo“, o tiesiai šviesiai pasakė, jog nebetoleruos mano „kvapelio“, sulėtėjusio darbo tempo ir iš karto atleis iš darbo, jei ir toliau taip tęsis, nejuokais išsigandau. Juk iki pensijos dar keletas metelių, santaupų neturiu, tai iš ko gyvensiu, netekęs pragyvenimo šaltinio. Kitos išeities nebuvo, teko suimti save į rankas, papurtyti ir prisiversti gyventi kitaip. Sunkiai, bet pavyko...

Netrukus susipažinau su kolegės drauge. Ji iš karto man patiko. Jaučiau, kad ir aš jai patikau. Kartą pakviečiau ją į spektaklį, nors pats jų nemėgau. Nieko, dėl tokios moters ištvėriau. Vėliau pakviečiau į kavinukę. Irgi neatsisakė. Taip susitikėjome net ne keletą mėnesių, o gerų porą metų. Vieną kartą ji tiesiai šviesiai išdrožė, kad toks susitikinėjimas jai nusibodęs, kad elgiamės kaip paaugliai, kad reikia kažką nuspręsti: nutraukti bendravimą ar „susibėgti“.

Man toks pasiūlymas buvo, švelniai tariant, netikėtas. Mat mane tenkino mūsų bendravimo stilius be jokių įsipareigojimų: kada noriu, pakviečiu susitikti, kai nėra nuotaikos arba kai paprasčiausiai tingiu kažkur eiti, tai nekviečiu. O mano draugei, pasirodo, norėjosi stabilumo...

Nejuokais sunerimau. Ir savo laisvės buvo gaila, o ir gražios moters prarasti nesinorėjo. Labai sunkiai, oi sunkiai, nutariau pasipiršti. Ji, kaip ir tikėjausi, tekėti už manęs sutiko. Tada prasidėjo bendro gyvenimo planavimas. Aš net pats savimi stebėjausi, kad ne aš diktuoju gyvenimo sąlygas, o ji. Keisčiausia, kad aš, kaip nusenęs avinas, tik linksiu galvą ir su viskuo sutinku.

Žodžiu, vedžiau. Pardaviau savo gyvenamąjį būstą ir apsigyvenau žmonos bute.

Tepraėjus gal kokiems trims mėnesiams, žmona pasiūlė nelaikyti mano pinigų banke (sakė, kad nuvertės) ir patarė juos investuoti į jos buto remontą. Sutikau, bet kad šitaip suvešės jos neribotos fantazijos, nepagalvojau. Ir tą norėjo pakeisti, ir aną... Žodžiu, po remonto butas liko nebeatpažįstamas...

Tada žmona pasiūlė pakeliauti po pasaulį. Atseit, mūsų amžius jau toks, jog nebėra laiko atidėlioti. Išplaukėme laivu beveik aplink pasaulį. Pinigėliai tirpo, tirpo... Kai grįžome, žmona įkalbėjo mane nupirkti gerą automobilį. Sakiau, kad jo mums nereikia, nes aš neturiu vairuotojo teisių. Tada ji prisipažino turinti. Pirkom... Ir dar juokavom, kad išleidome paskutinius pinigus, todėl dabar gyvensime ramiai...

Taip, ramiai pagyvenome gal tik pusmetį. Kitaip sakant, iki to laiko, kai žmona automobiliu „apsikabino“ medį...

Tai kodėl aš gyvenu draugo pirtyje? Ogi po kurio laiko žmonai pasidarė nuobodu su manimi. Jei reikėjo naujų kelionių, įspūdžių, o pinigų tam nebeturėjau... Tada ji mane tiesiog išvarė iš jos buto. O skyrybų priežastis „iš piršto išlaužta“. Ji pareiškė nežinojusi, jog aš turiu neįgalumo grupę. Žinoma, gali būti, kad šito aš jai ir nepasakiau, nes tas mano neįgalumas nei man, nei, tuo labiau, jai gyventi netrukdė. Tiesiog dėl kažkada buvusios stuburo traumos aš negalėjau kelti labai sunkių daiktų ir ilgai sėdėti...

Tai štai kokia mano gyvenimo istorija. Mokinau, mokinau savo artimuosius (kartais ne tik) kaip reikia gyventi, nedaryti klaidų, o štai kaip man pačiam atsitiko...

Kol kas nežinau, kaip gyvensiu toliu. Svarbiausia, kur gyvensiu...

Genovaitė ŠNUROVA