Noriu kelias pastabas pasakyti apie dzūkus ir dzūkavimą. Šios dienos požiūriu, dzūkais galima laikyti:

a) visus pietryčių Lietuvoje (vadinamoje Dzūkijoje) gimusius ir augusius žmones, nepriklausomai nuo to, ar kalbėdami jie dzūkuoja, ar nedzūkuoja;

b) visus Šiaurės Rytų Lietuvoje gimusius ir augusius žmones, kurie kalbėdami dzūkuoja.

Kartu noriu pastebėti, kad jei kas nors savęs nelaiko dzūku (tiek „a“, tiek ir „b“ atvejais), tai jo niekas ir neverčia savęs tokiu laikyti. Mano nuomone, svarbiausia čia yra ne tai, kuo žmogus pats save laiko, o kitkas - ar kalbėdamas jis dzūkuoja ar nedzūkuoja.

Atkreipkime dėmesį: dzūkuojančios teritorijos yra ne kur nors Baltijos pajūryje, o visais atvejais jos ribojasi su slavų tautų teritorijomis. Tie, kas domisi slavų kalbomis, turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad slavai, ypač lenkai, „dzūkuoja“ ir netgi labiau negu Alytaus ar Varėnos apylinkių gyventojai. Pateikiu čia tik kelis pavyzdžius: dzen dobry – laba diena, cemno – tamsu, ciocia – teta, ir t. t. Tokių lenkiškai „dzūkiškų“ žodžių galėčiau pririnkti begalę, daugiau negu lietuviškų. Lenkiškas „dzūkavimas“ yra ne kokia nors ten lenkų tarmė, o pats tikriausias lenkų kalbos „stuburas“. Kalbu apie tai todėl, kad dėl istorinių aplinkybių į lietuvių kalbą skverbiantis lenkiškiems žodžiams, kartu skverbėsi ir lenkiškas dzūkavimas. Šiuo požiūriu, lietuvių dzūkavimas yra ne kas kita kaip tam tikras žingsnis į svetimos kalbos manierų perėmimą, o jei nevyniojant žodžių į vatą – į nutautėjimą.

Beje, tiek lenkų, tiek lietuvių kalbose dzūkuojama tariant tuos pačius garsus – pagrindinai „d“ virsta į „dz“ ir „t“ virsta „c“. Alytiškių dzūkavimo pavyzdys: Kap dzievas duos, tep i bus – šalcis kracia, pirsc tūsa, cikriausiai sirksiu. Tverečėnai (Tverečiaus apylinkių gyventojai) dzūkuoja panašiai: Itas itų niurkc pacilcin su dzvyliku miedzinių kaciliukų. Manau, kad supratote, ką vieni ir kiti kalba šiuose pavyzdžiuose, todėl vertimo į literatūrinę kalbą nedarysiu. Tuo labiau, kad alytiškių dzūkavimo pavyzdyje yra, kaip jie pasakytų, ir „vienas nerašycinis žodzis“.

Visuomeninėje enciklopedijoje Vikipedijoje radau Švenčionių-Ignalinos krašto tarme užrašytą tekstą, kuriame teigiama, jog šio krašto gyventojai savęs dzūkais nelaiko: Dzūkija tali, ažu Vilniaus, ė par mus Aukštaitijas nacionalinis parkas, tai kakia mes Dzūkija? Nevierijam. Todėl tiems nevierijantiems, kad jie yra dzūkai, galėčiau pasakyti štai ką:mielieji, jūs sau kap norit - vierykit ar nevierykit, bet kad jūsų trumpa istorinė atmintis (arba jos apskritai neturite), tai faktas. Matau, kad jūs Lietuvą žinote tik jos dabartinėse ribose, tiksliau, tokiose ribose, kokias kažkada nustatė okupantas. Jei prie dabartinės Lietuvos prijungtume Baltarusijai atitekusias lietuvių dzūkiškas teritorijas (Lyda, Varanavas, Ašmena, Svyriai, Pastovys, Vydžiai), tai Dzūkija būtų ne kažkur tali, ažu Vilniaus, o viename dideliame (ištisiniame) gabale. Tai, kad viename to gabalo gale kalbama kiek skirtinga tarme nei kitame gale, tai čia nieko nuostabaus. Neretai taikosi, kad ir gretimai esantys kaimai kalba kiek skirtingomis tarmėmis.

Aš čia Lydos, Ašmenos ir kitas teritorijas paminėjau visai neturėdamas tikslų, kokius 1939 metais turėjo Hitleris „atsiimdamas“ Klaipėdos kraštą, ar Putinas 2014 metais „pasiimdamas“ Krymą“. Mano tikslas tebuvo paaiškinti, kokiu būdu Lietuvos dzūkai atsidūrė atskiruose regionuose. O kas link tose teritorijose (už dabartinės Lietuvos sienos) pasilikusių dzūkų, tai manau, kad šiandien daugelio jų dzūkavimas ir kasdieninėje kalboje vartojamų svetimybių skaičius ten yra pasiekęs kritinę ribą, kurią peržengus jau nelaikoma save lietuviu esant.

Algimantas MILAŠIUS