Mes turime 216 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1729
mod_vvisit_counterŠią savaitę:1729
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:108126

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Sunki apsisprendimo valanda

2021 m. lapkričio 20 d.

Negaliu būti šalia motinos. Net palaikyti už rankos negaliu. Ją matau tik per stiklinę reanimacijos palatos sieną. Į vidų įeiti negalima. Tokios taisyklės. Bet ne tai svarbiausia. Gydytojas laukia mano atsakymo, o aš nežinau, ką jam pasakyti. Mane iš vidaus draskyte drasko abejonės – sutikti ar nesutikti, kad mamai būtų įdėtas širdies stimuliatorius. Mane skubina ant sienos kabančio laikrodžio tiksėjimas. Ilgoji rodyklė negailestingai greitai artėja prie tos padalos, kai pagaliau privalėsiu ištarti kažkurį daug ką nulemsiantį žodį. Vieną iš pačių trumpiausių – „taip“ arba „ne“. Kurį pasirinkti? Kaip pasverti mano atsakomybės naštą ir įvertinti tų žodžių svarbos laipsnį.

Tada, prieš dešimt metų, kai reikėjo skubiai spręsti tėvo sveikatos problemas,visu šimtu procentų tikėdamas savo teisumu pasakiau „taip“. Gydytojas tada atsisuko į mane, kažkaip keistai pasižiūrėjo ir paklausė, ar aš po kurio laiko nesigailėsiąs savo sprendimo. Aš netgi pyktelėjau – kaip galėčiau nenorėti, jog tėvas kuo ilgiau pagyventų.

Po keleto metų pirmą kartą pagalvojau, kad gydytojas buvo teisus, o aš klydau. Tai kaip pasielgti dabar, kad labai skaudi istorija nebepasikartotų...

...Aš vienintelis tėvų vaikas. Tiesa, kažkada mama buvo užsiminusi, jog buvo gimusi ir mergaitė, bet ji teišgyveno vos keletą savaičių. Net pakrikštyti nespėta. Ji būtų buvusi vienais metais už mane vyresnė.

Buvome tikrai laiminga šeima. Mane šiek tiek savotiškai erzino tik tas faktas, jog abu mano tėvai buvo mokytojai, todėl aš niekaip negalėjau išsisukti nuo namų darbų ruošimo, nuo visokiausių popamokinių būrelių lankymo. Žinoma, mokykloje turėjau elgtis pavyzdingai. Kitaip sakant, nepadaryti tėvams gėdos.

Suprantama, turėjau laimingą vaikystę, labai įdomią jaunystę ir tik tada, kai jau buvau suaugęs, kai turėjau savo šeimą, kartą pagalvojau, jog gyvenime padariau vieną nepataisomą kvailystę – ir aš tapau mokytoju...

Pats gal būčiau nešventęs savo keturiasdešimtojo gimtadienio, bet šventės labai norėjo tėvai. Paklusau jų norams. Pasikviečiau, žinoma, ne tik juos, bet ir artimiausius giminaičius, draugus. Linksma buvo. Gal to įkvėpimo pagautas po pusmečio tėvams šventę suorganizavau – jiems tuomet sukako po 65-erius metus. Vėlgi buvo smagu. Džiaugiausi, kad nepamiršau jiems svarbios datos. Visi suplanuoti siurprizai pavyko. Tėvams nežinant ir, žinoma, nesitikint suradau ir į šventę pakviečiau jų vestuvių liudininkus, vieną kitą seniai nematytą studijų laikų draugą. Oho, kiek buvo džiaugsmo...

Užtat vėliau prasidėjo problemos. Susirgo tėvas. Iš pradžių didelio nerimo nebuvo – argi maža kam pasitaiko susirgti. Ligonines keitė sanatorijos, reabilitacijos įstaigos, namai ir vėl ligoninė. Kadangi aš gyvenau tolokai nuo tėvų, visų su liga susijusių detalių nežinojau. Mama, žinoma, žinojo gerokai daugiau, bet man ne viską pasakojo. Sakė, jog nenorėjusi jaudinti, nes aš ir savo rūpesčių turiu pakankamai.

Žinoma, aš tėvus lankiau, palyginti, dažnai. Na, kokį kartą per mėnesį. Maniau, jog to užtenka, nes jie dar buvo pakankamai stiprūs, guvūs ir, galvojau, sveiki.

Kai artėjo tėvų septyniasdešimtmečiai, aš sugalvojau nupirkti jiems kelialapį į kokią nors užsienio šalį. Pamaniau, kad abu niekur nebuvo išvažiavę nuo tų laikų, kai dar dirbo mokykloje, tai tikėjausi, kad mano sumanymas patiks. Tik niekaip negalėjau apsispręsti netgi kokiu būdu jie norėtų tą šalį pasiekti. Žinojau, kad tėtis bijo vandens, todėl kelionė laivu iš karto atkrito, lėktuvu abu neskridę, todėl nežinau, ar pasiryžtų. Traukiniu ar autobusu vykti – lyg ir per ilgai. Pavargs. Tada nutariau pasitarti su mama. Štai tada ir sudužo mano planai...

Mama nieko nebeslėpdama papasakojo, jog tėvo sveikata labai prasta. Atsirado rimtų problemų dėl kojų venų, širdies, kraujotakos. Kažkas atsitiko ir su ausimis: girdi, bet gerokai prasčiau. Kataraktą gydytojai patarė operuoti. Žodžiu, ne kelionės jiems dabar galvoje...

Iš tikrųjų tėvo sveikata sparčiai prastėjo. Vežiojau jį pas geriausius gydytojus, o jie vis tvirtino, kad sveikatos problemų tikrai daug. Trumpai sakant, po įvairiausių apžiūrų, procedūrų, atliktų tyrimų jie prirašydavo daugybę vaistų. Tėvas juos gerdavo saujomis, bet sveikata negerėjo. Tuomet vienas gydytojas ir pasakė, jog norint prailginti tėvo gyvenimo trukmę, reikėtų įmontuoti širdies stimuliatorių. Apsidžiaugiau tokia galimybe. Kai sutartą dieną nuvežiau tėvą į ligoninę, ten jau buvo kitas gydytojas. Jis ilgai skaitinėjo tėvo ligos išrašus, lygino tyrimų rezultatus, o po ilgos pauzės ir ištarė tuos mane nustebinusius žodžius, kad galbūt aš gailėsiuosi savo sprendimo...

...Stimuliatorius buvo įstatytas. Į namus parvežtas tėvas atsigavo, pažvalėjo, patikėjo tuo, kad dabar viskas susitvarkys. Aš, suprantama, irgi džiaugiausi. Tik ta ramybė tęsėsi, palyginti, neilgai. Na, gal kokių pusantrų metų. Pirmoji nerimo signalus pajuto mama. Netrukus ir aš viską žinojau...

...Gydytojai buvo negailestingi – padėti gali tik kojos amputacija. Geriausiu atveju – iki pusės blauzdos. Taip ir buvo padaryta. Po keleto mėnesių paaiškėjo, jog to maža – reikia pjauti iki kelių. Ir tai buvo padaryta. Namo parvežtas tėvas ilgai negalėjo susitaikyti su tokia ligos eiga. Depresiją gilino rudens niūruma, retai į svečius užsukantys buvę kolegos. O ir aš, savuose rūpesčiuose paskendęs, atvažiuodavau tik trumpam. Kai kartą tėvas pasakė, jog nebegali vaikščioti su ramentais, nes rankos tapo per silpnos, gavau neįgaliojo vežimėlį. Į jį jis ilgai nesisėdo, bet pamažu prisijaukino.

Žinoma, problemos dėl jo sveikatos tuo nesibaigė. Teko daryti dar vieną operaciją ir visiškai nupjauti tą jau gerokai patrumpintą koją. Po to gydytojai patarė ir kitą koją amputuoti. Pradžiai iki kelio. Tėvas visiškai palūžo. Atsisakė pats priimti sprendimą. Tą daryti teko man. Gydytojų prognozės nežadėjo nieko gero, o tėvo širdis nepriekaištingai plakė...

Po kurio laiko teko ir tą koją nupjauti, pasak gydytojo, iki galo. Iš tėvo liko pusė žmogaus. Jis kentėjo didžiulius skausmus, gėrė labai daug vaistų. Skausmai aprimavo tik labai trumpam. Vėliau ir tabletės nebepadėjo, teko samdyti medikę, kuri jam kas keletą valandų suleisdavo nuskausminamuosius. O širdis plakė...

Morfijus padėdavo trumpam. Vargu, ar įmanoma įsivaizduoti, ką mes su mama jautėme žiūrėdami į šitokias tėvo kančias. Pagalbos jau praktiškai jokios nebebuvo, o širdis plakė... Tik tada aš supratau gydytojo žodžius, pasakytus man nusprendus įdėti tėvui širdies stimuliatorių – kažin, ar nepasigailėsi...

O dabar štai mama guli visokiausių laidelių, mygtukų, žnybtukų, aparatų apsuptyje, o aš stoviu prie mus skiriančios stiklo sienos ir dar kartą privalau nuspręsti. Kitaip sakant, pasakyti kažkurį vieną iš pačių trumpiausių žodžių – „taip“ ar „ne“...

Vargu, ar gyvenime būna sunkesnių apsisprendimo akimirkų...

Genovaitė ŠNUROVA