Mes turime 421 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4017
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20218
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96248
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Neištartų žodžių aidas...

2021 m. spalio 23 d.

Vėlus vakaras. Šviesos nedegu. Taip geriau. Šviesoje kartais pati savo minčių gėdijuosi, o kai nematau nei savęs, nei to, kas už lango, jaučiuosi tvirčiau...

Supamoji kėdė, stovinti prieš langą, dienomis būna tuščia. Į ją atsisėdu tik labai vėlai vakare ir tai tik tada, kai manyje lyg mažos gyvačiukės susirango mintys, geliančios sielą, springdančios nepasakytus žodžius, džiovinančios dar net neišriedėjusias ašaras.

Sėdžiu tylutėliai, keistokai susigūžusi, bijodama net krustelėti. Jaučiuosi taip, tarsi balsu neišreikštos mano mintys perskrodžia sienas ir tampa girdimos toli toli, bet tikrai ne seserų širdyse...

Galvojau įsipilti vyno, bet to kažkodėl nepadariau. Gal ir nebepadarysiu. Jaučiuosi tokia apsunkusi nuo liūdnų minčių, jog manau negalėsianti net pakilti nuo kėdės. O gal reikėtų? Juk šiandien mano gimtadienis. Jubiliejinis...

...Pas tėvus mes augome penkios seserys. Aš jauniausia. Negalvokite, kad buvau lepinama. Greičiau atvirkščiai. Aš ilgiausiai pragyvenau tėvų namuose, todėl dauguma ūkio darbų teko man. Seserys, sukūrusios savo šeimas, išvyko gyventi į miestą ir atvažiuodavo tik savaitgaliais arba dar rečiau.

Kai ir aš, baigusi profesinę mokyklą, likau dirbti mieste, tėvų namuose irgi retokai lankydavausi. Dirbau pamaininį darbą, pavargdavau, todėl užuot važiavusi pas juos, mieliau pailsėdavau.

Tėvas buvo miškininkas, o mama – siuvėja. Abu buvo labai darbštūs. Karvių nelaikė, bet tvarte nuolat žvygavo keletas bekonų, net nežinau, kiek buvo vištų, žąsų, ančių. Retkarčiais dar ir triušius augindavo. Užtat daržovių visokių augino tiek, kad mums visoms užtektų (seserys jau turėjo šeimas, tik aš dar buvau netekėjusi), nereikėtų pirkti. Tiesiog atvažiuodavome visos, prisikraudavome krepšius ir išsiveždavome. Kiaušinių ir kiaulienos irgi nepirkdavome. Irgi gaudavome iš tėvų. Žąsų ir ančių tėvai nepjaudavo. Visa tai kažkas kitas, pasak tėvo, urmu nupirkdavo. Mama buvo puiki šeimininkė. Ji privakuodavo, primarinuodavo, priraugindavo agurkų, pomidorų, kopūstų, mums tereikėdavo tik pasiimti ir nepamiršti grąžinti stiklainių...

Kai mirė tėtis, mama nesumažino ūkio. Gerai neprisimenu, bet atrodo, jog samdė pagalbininkus tiems darbams, kurių pati nepajėgė pasidaryti. Mes, visos seserys, atvažiuodavome dažniausiai ne pagelbėti mamai, o parsivežti iš jos visokiausių gėrybių.

Atšventusi aštuoniasdešimtmetį, mama rimtai pasiligojo. Taip rimtai, jog jau nebegalėjome namuose palikti jos vienos. Visos seserys sprendėme, ką dabar daryti. Visos teisinosi, kad nė viena negalinti pasiimti motinos į savo namus, nes nėra vietos arba dėl darbų apimties vis tiek nebus galimybių ją tinkamai prižiūrėti.

Po ilgų svarstymų, po daugybės pasitarimų, visos keturios mano seserys priėmė joms patį priimtiniausią sprendimą – siūlyti man, kaip neturinčiai šeimos ir nuomojančiai gyvenamąjį plotą, keltis gyventi į tėvų namus, prižiūrėti mamą ir jos ūkį. Suprantama, manęs tokia perspektyva nedžiugino, bet juk reikėjo kažką daryti. Seserys žadėjo visapusiškai padėti. Tikėjau, kad taip ir bus, todėl sutikau.

Persikrausčiau gyventi pas mamą. Pakeičiau darbą – ėmiau namuose gaminti maistą vestuvėms, jubiliejams ir visokiausioms kitoms progoms. Žinoma, darbas laisvu grafiku man buvo pats tinkamiausias. Svarbiausia buvo laikytis pažado ir pagaminti maistą sutartai dienai ir valandai. Jei reikėdavo, dirbdavau ir naktį. Suprantama, mamos priežiūra ir maisto gamyba mano rūpesčiai neapsiribojo. Aš sodinau nė kiek ne mažiau daržovių (bulvių, kopūstų, morkų, burokėlių, agurkų, pomidorų, moliūgų, cukinijų, svogūnų ir kt.), įvairiausių prieskoninių žolelių. Ilgainiui pastebėjau, kad seserys neskuba pas mane nei pavasarį, nei vasarą. Mat tada reikia pasodinti viską, ravėti, laistyti. Užtat rudeniop ir ypač žiemą viešnių sulaukiu kas savaitę arba dar dažniau. Turbūt nepagalvojote, kad jos atvažiuoja padirbėti? Patikinu, tikrai ne. Na, kartais kokią valandėlę pasėdi prie mamos lovos, ją pakalbina, retkarčiais padeda nuprausti, užtat į daržą net kojos nekelia. Tiesa, meluoju, kelia. Na, tada, kai eina prisikasti bulvių, prisirauti svogūnų, morkų, burokėlių, prisiskinti agurkų, paprikų, pomidorų. Ima visko tiek, kiek kuri nori. Suprantama, niekada nepasisiūlė padėti, niekada neatvežė jokių lauktuvių netgi pačių svarbiausių metų švenčių proga, niekada manęs neklausia, ar galima, niekada negirdėjau jokio „ačiū“. Juk važiuoja pas mamą...

Žiemą seserys irgi atvažiuoja. Kartais pirmiausia ne mamos aplankyti ateina, o mauna tiesiai į rūsį (jis yra atokiau nuo namų), pasiima bulvių, morkų, burokėlių, po keletą stiklainių konservuotų pomidorų, agurkų ir tik tada užeina į namus. Ir taip jau... penkiolika metų...

...Šiandien trečiadienis, mano jubiliejinio – šešiasdešimtojo – gimtadienio diena. Slapčia tikėjausi, kad atvažiuos manęs pasveikinti nors kažkuri sesuo. Na, nors paskambins. Veltui... Žinoma, dėl viso ko ir tortą išsikepiau, ir net keletą skanių patiekalų pasigaminau... Mama guli kitame kambaryje. Miega. Jai jau 95-eri. Mažai ką suvokia, dažnai ir manęs nebepažįsta. Toks gyvenimas...

Todėl ir sėdžiu šviesos neužsidegusi. Tamsa slepia minčių raizgalynę. Gal rytoj jos taip skaudžiai nebečaižys mano kūno, gal nebeliks niekam kitam nematomų sielos randų, gal nebedilgčios nuoskaudų adatėlės, gal po kojomis nebečežės sudužusių vilčių šukės...

Genovaitė ŠNUROVA