Mes turime 199 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4915
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24695
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94942

Vakcinuoti visus! Bet kokia kaina...

2021 m. spalio 9 d.

Ką bepažiūrėtum, paklausytum ar paskaitytum, susidaro įspūdis, kad visas gyvenimas ėmė suktis apie vienintelį dalyką – koronavirusą, „vardu“ COVID-19. Visa kita – beprotiškos elektros, dujų, o ir nuolat kylančios maisto kainos, šiurpios mirtys (ne nuo visagalio COVID) ir kt. - lieka šešėlyje, tik tarp kitko...

Sulaukiame pasimetusių skaitytojų klausimų – ką daryti: skiepytis ar ne? Taip pat ir priekaištų, kodėl nerašome šia tema. Pirmiausia todėl, kad nuo tų „petys už laisvę“, „esu mokslininkė“, „mes pažinojome 100 Jonų“ ir pan. jau koktu darosi. Kas per ekspertai, viešųjų ryšių asai ir, pagaliau, užsakovai – šalies valdžia, jeigu nejaučia saiko, nesupranta, kad visa tai sukelia atvirkščią efektą. Tai jau patvirtina faktai – taip užkniso žmones, kad net tie, kurie kasmet uoliai skiepijosi nuo gripo, šiais metais atsisako skiepytis. Galimos gripo komplikacijos – ant bukų ekspertų ir valdžios sąžinės. Antra, gerbiame žmogaus laisvę ir apsisprendimą. Tad galime tik pasamprotauti apie tai, kas šiuo metu vyksta aplink skiepus. Beje, jų registracija laikina ir galioja tik esant ekstremaliai situacijai.

Valdžia, pasitelkusi abejotinų ekspertų (jie kartais šneka nesąmones) būrius, nuo ryto iki vakaro suka galvas dėl vienintelio dalyko – kaip suvakcinuoti VISUS. Matyt, pasikeitė „užduotis“ – planuotų 70 proc. neužtenka. Atidesni turbūt įsiminė vieną spaudos konferenciją, kai skiepai jau buvo gauti, bet dar nepradėta skiepyti. Į žurnalistės klausimą, kada pradės skiepyti, sveikatos ministras A.Dulkys atsakė: „Kai gausime užduotį.“ O kas šalies valdžiai tas užduotis dalina? Ministras nusišnekėjo ar išsitarė?

Visus, tai visus. Pajungė laiškanešius, nes jais žmonės pasitiki, bet nesusimąstė, kodėl nepasitiki valdžia. Neša laiškanešys pensiją, o su juo eina slaugytoja ir siūlo paskiepyti. Genialu, bet nesuveikė. Senukai skambina vaikams pasitarti... Be to, o įvertinti, ar sveikas žmogus tuo metu nereikia? Iki to masinio buvo skiepijami tik sveiki žmonės, dėl menko gerklės paraudimo skiepą tekdavo atidėti porai savaičių. Vakcinos oficialiai vadinamos „vaistinis receptinis preparatas“. O kas išrašo receptus? Pradžioje skiepijamajam bent duodavo pasirašyti, kad sutinka, paskui supaprastino – vien atėjimą prilygino sutikimui. Tuo tarpu nepriklausomi teisininkai tvirtina, kad turi būti raštiškas sutikimas. Nuo atsakomybės dėl komplikacijų po skiepo (net mirties atveju) vakcinų gamintojai atleisti, skiepų „stūmėjai“ (valdžia) šalyje žalos dėl skiepo atlyginti taip pat nenumačiusi, tik ruošiasi pradėti svarstyti. Tai pasitikėjimo neprideda.

Premjerė nuolat kartoja, kad prievartos skiepytis nėra – kiekvienas žmogus turi pats laisvai nuspręsti. Iš kitos pusės – grasinimai, kad neskiepytiems net dirbti neleis. Nėra ko stebėtis, kad tokiame chaose žmonės visai pasimetė ir įsibaimino. Iš lūpų į lūpas plinta kalbos, kad (gal tai ir sutapimas) žmonės pasiskiepijo ir nei iš šio, nei iš to mirė po kelių savaičių, kelių mėnesių, kelių dienų. Prieš savaitę pažįstamas vyko į draugo laidotuves, kuris mirė praėjus trims dienoms po skiepo. Tokius sutapimus žino tik artima aplinka, oficialiai su skiepu nesiejama. Tarp žmonių nerimo daug, bet dalis bijančių netekti darbo klusniai atkišo petį už laisvę. Valdžiai ir to per mažai - reikia VISUS. Kaip sako, kad pasiskiepiję „nesijaustų kvailiais“. Jeigu jausis, tai visi?

Kuo mažiau sutinkančių skiepytis, tuo valdžios tonas griežtėja. Rugsėjį pamatėme tai, ko tikrai nesitikėjome. Gyventojai buvo surūšiuoti į skiepytus (arba persirgusius) ir neskiepytus. Kaip sakoma, vieniems viskas, kitiems - „pančiai“: jokių pramogų, restoranų ar kavinių (nebent lauke), pirkti maistą tik mažose parduotuvėse. Net stiprinti sveikatą sporto klubuose, kur aplinka beveik sterili, ir tai uždraudė. Pradžioje grasino net į viešąjį transportą ir gydymo įstaigas neįleisti, bet vėliau atsikvošėjo. Dalį žmonių tai privertė pasiskiepyti, bet dar liko nemaža grupė, kuriems ir tai nė motais. Vaikšto sveiki, jau du karantinus išgyvenę, atradę sveikatos šaltinį miškuose, ir nieko nenori girdėti. Ir kodėl jų nepalikus ramybėje? Planas koks dega?

Isterijos apimta valdžia ir jai patarnaujantys ekspertai(?) nerimsta, ieško naujų sankcijų. Štai duomenų mokslininkas, iš kurio juokiasi visa Lietuva, pateikė „genialų“ pasiūlymą: „riboti nepasiskiepijusių žmonių galimybes gyventi normalų gyvenimą“. Įdomu – kaip? Lyg jis dar nebūtų ribojamas – be Galimybių paso net apsikirpti uždrausta.

Skelbiama, kad apie 70 proc. gyventojų paskiepyti. O kodėl gi segamumo rodikliai kasdien auga? Kodėl skiepijimo lyderė Neringos savivaldybė - „juodųjų“ sąraše? Nejaugi skiepai neapsaugo? Puse lūpų pripažinta, kad ir paskiepytieji apsikrečia, serga ir miršta, taip pat gali apkrėsti kitus, bet, kaip teigiama, mažiau.

Skiepų reklamai pasitelkti profesoriai ragina skiepytis, o kiti profesoriai kalba ką kita – ne visiems tie skiepai reikalingi ir tikrai jau ne vaikams. Kurių klausyti? Labiausiai žmonės tiki tais, kuriuos pažįsta. Todėl sklandė idėjos agitacijai už skiepus panaudoti klebonus, seniūnus, šeimos gydytojus, bet kažkaip pritilo – rado realesnę priemonę. Senukams (75 m. ir vyresniems) mokės po 100 eurų. O dirbantiems „įtikinti“ valdžia griebiasi paskutinio ginklo – neleis dirbti, o tada – badas. Bet vis tiek skiepytis niekas neverčia, skiepai neprivalomi, privalomas sąmoningumas – turi norėti. Šimtai žmonių, atsisakę skiepytis, jau išėjo iš darbo. Turbūt eis į Užimtumo tarnybą – o kas belieka. Apatija byloja apie labai prastą žmonių emocinę būklę. Taip sako ir psichologai.

Lemiamam „mūšiui“ Vyriausybė pasitelkė „sunkiąją artileriją“ - darbdavius. Jie gavo užduotį suvakcinuoti savo darbuotojus. Nepaklusnius įsakyta nušalinti nuo darbo. Ne atleisti (kad nebūtų bedarbių bumo?), o nušalinti ir nemokėti algos tol, kol neišbadės ir atkiš petį skiepui. Dalis pasidavė, net nepagalvoję, kad jeigu tektų nušalinti ženklią dalį darbuotojų, kas gi dirbtų? Juk ir taip trūksta darbuotojų. Žmogų, kuris gyvena nuo algos iki algos, lengva išgąsdinti, galima išvadinti tamsuoliu, runkeliu ir pan. O turtingesnį? Pasirodo, čia jau problema...

Verslo konfederacijos prezidentas A. Romanovskis viešai žiniasklaidoje pareiškė: „Kai kurie aukštas pareigas einantys, dirbantys atsakingą darbą žmonės taip pat kategoriškai atsisako skiepyti. O su tokiu žmogumi verslininkai jau negali bet kaip elgtis, o turi galvoti, kaip išspręsti situaciją subtiliau.“

O su kitais galima elgtis „bet kaip“?

Irena PAULIUKEVIČIENĖ