Atpalaiduodavo ritualiniai renginiai

Vieša paslaptis, kad dauguma Lietuvos kaimų ant išsivaikščiojimo ribos. Kaimuose per namų dar likusius neužkaltus langus žvelgia karšinčių akys, laukiančios sugrįžtančių iš miestų savo atžalų. Pakito kaimiečių buitis, o su ja ir šimtametės tradicijos, papročiai. Gyvenimo sąlygos kaime tiek pasikeitė, kad piliečiui, gimusiam Nepriklausomybės laikotarpiu sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo gyventi be kompiuterio, mobilaus telefono, mašinos, televizoriaus su šou laidomis bei be parduotuvės su paketėliais „greitojo“ maisto, svaigiųjų gėrimų...

Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščio, ilgiausiai buvusios okupuotos mūsų šalies teritorijos gyventojų buitis anksčiau buvo ypač vargana. Turiu omeny ikikarinį laikotarpį. Kalvotoms, nederlingoms dirvoms įdirbti reikėjo didelių darbo sąnaudų, o derlių atseikėdavo menką. Nepritekliai ir sunkus darbas gimdė įvairias buities palengvinimo vizijas. Šimtmečių bėgsme įsitvirtino įvairūs papročiai, lauko darbų atlikimo tradicijos su savitais ritualais ir dainomis. Tą dažnai nulemdavo gyvenamos vietovės gamtinė aplinka, atskiro kaimo žmonių išmonė. Viską reikėjo atlikti patiems. Apmokamų scenaristų ir režisierių nebuvo. Todėl net gretimų kaimų bendruomenėse praktikuojami buities, lauko darbų bei šeimyninių švenčių ritualai turėjo daug savitumo ir net skirtingumo elementų. Kūrybiškai puoselėdami protėvių tradicijas, jas papildydami gyvenamo laikmečio ir vietos aktualijomis, kaimo bendruomenių nariai lengviau suvaldydavo savo neigiamas emocijas. Tai daugeliui padėjo išlikti. Šeimos turėjo mažai patogumų, bet augino daug vaikų. Savižudybės ir skyrybos buvo retenybė.

Žmonėms atsipalaiduoti padėdavo ir ritualiniai renginiai. Mūsų krašte vadinami „kupoliomis“. Joms buvo parenkamos išskirtinės gamtos vietos, kuriose „kažkas“ maloniai įtakodavo dalyvius: aukšta ežero pakrantė, atodanga prie upės vingio, daubos skardis pamiškėje...

„Kupolia“ – pramogaujančių žmonių sambūris gamtoje, žaidimai prie ritualinio objekto, kur kūrenamas laužas, valgomas tradicinis maistas, dalijamasi (arba dovanojama) surinktomis vaistažolėmis, pinami laukinių gėlių vainikai ir jais dabinamos mergaičių galvos.

Kiekviename lauke – piemenų kupolinės vietos

Šis rašinys apie rėžinio Dvilonių kaimo, turėjusio per 50 sodybų, vieno pobūdžio kupolinį renginį.

Dviloniškiai kupolias rengdavo tradicinėse vietose. Priklausomai nuo renginio turinio. Daugiausiai kupolinių vietų turėjo piemenys - kiekviename lauke. Tik didžiosios piemenų šventės pravedimo vieta buvo kaimo prieigose. Netoli ežero, ant aukšto skardžio, prie plokščio pleišto formos akmens. Akmuo ir teritorija aplink jį vadinosi Kupoliniu akmeniu.

Pavasarį, nutirpus sniegui, pavieniai ūkininkai išleisdavo į laukus smulkesnius gyvulius. Juos ganydavo vaikai. Kiekvieną dieną tokių ganytojų vis daugėdavo. Piemenų daug – išmonių marios. Viena jų – kupolios. Piemenys rinkdavo ant dirvonų augančią „ubagų duoną“' (asiūklių pumpurus), pelkėse kūlingės (švylės) salsvas šaknis, laukinių ančių kiaušinius ir kepdavo ant lauže įkaitintų akmenų. Toks ganymas su „baliais“ tęsdavosi iki „didžiosios piemenų kupolios“.

Šios „šventės“ datą nustatydavo suaugusieji „ulyčios skode“ (susirinkime), kai „vyresnįjį derėdavo“ (rinkdavo skerdžių). Sutardavo su juo dėl „pyliavos“ (atlyginimo už darbą), kiek reikės rudenį jam supilti pūdų rugių, sunešti linų grįžčių ir kopūstų galvų užmokesčio. Aptardavo, kiek kartų per dieną maitins, kaip rengs.

Suderėjus skerdžių (kaime jį vadino: „vyresnysis“, „pulkaunykas“, „pastyrius“), aptardavo kitus ūkinius reikalus: užmokestį buliaus šeimininkui už karvės sukergimą, nekastruotų avinų skaičių avių bandoje, nustatydavo tvorų remonto terminą ir numatydavo organizuoto gyvulių ganymo pirmąją dieną. Ją vadino DIDŽIĄJA PIEMENŲ KUPOLIA. Renginys buvo svarbus. Reikšmingas įvykis kaime. Jam ruošdavos visi šeimos nariai. Suaugusiems – pavasarinių darbų laukuose įteisinimo pradžia. Jaunimui ir vaikams – pramogų diena.

Piemenų kupoliai – išskirtinė diena

Renginys vykdavo balandžio mėn. antroje pusėje. Jei sutapdavo su Jurgio vardadieniu (balandžio 23 d.) - gero, normalaus pavasario požymis. Jei pavasaris vėluodavo, gaspadoriai Jurginių ryte nors trumpam iš tvartų gyvulius išvarydavo į kiemą. Stengėsi, kad galvijai nors peržengtų tvarto slenkstį, po kuriuo tai progai būdavo dedamas kiaušinių porinis skaičius. Dalį tų kiaušinių nešdavo į bažnyčią, duodavo piemenims ir ubagams, kad gyvuliai „rankon eitų“.

Piemenų kupolios dieną parinkdavo taip, kad jos metu nevyktų kiti tradicijas turintys užsiėmimai, tokie kaip: trečiadienis – turgaus diena, šeštadienis – pirties, sekmadienis – balta diena.

Numatytos dienos rytą „suderėtasis“ prieš saulei patekant išeidavo „vilko sliedo nešti“. Buvo toks prietaras, pramoginis – ritualinis paprotys. Norint apsaugoti bandą nuo vilkų, reikia prieš išgenant galvijus į ganyklas, surasti vilko pėdsaką, atsargiai jį apnešti kaimo laukų riba ir užkasti už kaimo žemių teritorijos. Tą vietą „aplaistyti“. Visą vasarą vilkai tik seilę varvins, o avių nelies.

Tas ritualas užtrukdavo ilgai. Ir ne vien todėl, kad kaimo žemių laukų ribos juosta tęsėsi per 10 kilometrų. Priežastys – kitos. Skerdžius eidavo ne keliu ar taku, o laukų pakraščiais, įveikdamas gamtines kliūtis. Eidamas iš kiekvieno lauko rinkdavo žolynus aprūkymo ritualui, stebėdavo aplinką ir ruošdavosi kelionės įspūdžių perteikimui prie kupolinio laužo. Nusiskindavo ir pirmųjų gėlių. Žibutes įteikdavo šeimininkėms už minkščiausiai paklotą jam lovą, plukes – už skaniausius blynus, purienas – už skalbinius. Dažnai atsirasdavo savanorių miklialiežuvių, kurie jam padėdavo komentuoti kelionės įspūdžius. Tam reikėjo gerai žinoti ne tik vietinius papročius ir prietarus, bet ir kaimynų buitinius santykius.

Jei nešėjas matė gandrą, - kaime gims kūdikis. Gandras įskrido į kaimo laukų teritoriją – gims berniukas; iš teritorijos – mergaitė. Aukštai suko ratus – gimdymas bus sunkus; pasuko į vakarus – gali būti netekčių. Po kojomis pasipainiojo arklio kaukolės griaučiai – neištekės panos. Medyje liuoksinti voverė – signalas pagarbesniam elgesiui su ugnimi. Jei pamatė vilką, įbėgantį į kaimo laukus – kažkuriam vyrui gali „išdygti ragai“. Jei vilkas bėgo iš laukų – ta pati bėda gali ištikti kažkurią kaimo moterį.

Tų prietarų – devynios galybės. Pasakotojo žodžius lydėdavo kaimiečių sąmojai, juokas.

Galvijų „apsiuostymas“

Pirmąją ganymo dieną gyvulius išvarydavo ir ganydavo tik suaugę šeimos nariai. Išginti pirmą kartą stambieji raguočiai nerimaudavo, badydavosi. Galvijų „apsiuostymas“ užtrukdavo visą pusdienį, todėl juos ir saugojo ne vaikai.

Piemenys triūsdavo prie Kupolinio akmens. Kraudavo laužui šakas, rinkdavo plokščius akmenis ir ruošdavo juos kiaušiniams kepti, gaudydavo ežere žuvis. Ešeriukus. Tuo laiku jie neršdavo. Lengviausiai pagaunami. Suvynioti į lapus ir žoles, tinkami kepti laužo pelenuose.

Svarbus mistinis ritualas - galvijų „aprūkymas“

Antroje dienos pusėje ir gyvulius varydavo Kupolinio akmens link. Ten jau rūkdavo laužas.

Ant „krūsnelės“ (paruoštos šalia Kupolinio akmens) aukuro, šeimininkės dėdavo „atnašavimo medžiagas“: produktyviausių gyvulių kuokštus vilnų, saujelę arklio karčių šerių, žiupsnelį ragų drožlių ir kanopų skeveldrėlių... O ant Kupolinio akmens nugaros – „apieras“: sūriuką, porą kiaušinių, lašinių bryzelį, šviežios duonos kepalėlį, raugienės (duonos giros) uzbonėlį...

Grįžus iš kelionės „pulkaunykui“ su maišeliu žolynų, pririnktų iš visų laukų, ir gėlėmis, prasidėdavo „aprūkymo“ (smilkymo) apeigos. Svarbus, mistinis ritualas.

Piemenys pasemdavo iš laužo žarijų ir jomis skerdžius apipildavo ant aukurėlio sudėtas ir paruoštas tam ritualui „atnašavimo medžiagas“. Jas uždengdavo atneštais skerdžiaus žolynais. Iš aukuro nuo akmens pakilus pirmajai dūmų sruogai, visi nutildavo.

Girdėdavos tik galvijų šnaresys ir laužo spragėjimas. Susirinkusiųjų žvilgsniai sekdavo dūmų debesėlį, kylantį iš aukuro. Jam pakilus virš susirinkusiųjų galvų, pasigirsdavo tai progai pasiruošusio žmogaus balsas. Dažniausiai tai būdavo kaimo „soltyšiaus“ (seniūno) arba seniausio kaimo gyventojo tariama tuzino (dvylikos) žodžių formulė: „Prašom Kupolinį i Žeminį, i Žvėrinį piemenis apiekavocie (globoti), žolę kelcie (auginti), keltuvas dabocie (gyvulius prižiūrėti)“.

Nutilus ištartų žodžių aidui, susirinkusieji akimis matuodavo pakilusių dūmų sruogų aukštį. Iš to spręsdavo apie būsimą vasarojaus derlių, linų pluoštą, gyvulių vislumą. Jei plona dūmų sruoga aukštai pakilusi išsisklaidydavo – visi lengviau atsikvėpdavo. Metai bus dosnūs. Po šio suaugusių ritualo suaktyvėdavo piemenys. Į laužą mesdavo jų pasiruoštas šakas, žoles. „Darydavo didelius dūmus“. Aprūkydavo visus, kad dūmai nubaidytų „blogus žiemos koklikus (nelabuosius)“.

Piemenų ritualas

Po aprūkymo tęsdavosi piemenų ritualas. Sustodavo puslankiu vienoje pusėje prie akmens. Paeiliui šokdavo per mažiausią kliūtį – akmens smaigalį. Vienam šokant, kiti plodami skanduodavo: „Op-lia kup-lia Ku-po-li-ni“.

Pirmąją kliūtį įveikdavo dažniausiai visi. Antroji kliūtis buvo sudėtingesnė. Atsirasdavo ir „aukų“: nubrozdinti keliai, nubalnotos nosys. Trečiąją kliūtį įveikdavo tik kai kas. Reikėdavo peršokti per plačiausią akmens dalį.

Nugalėtoją vainikuodavo. Vainikavimo ceremonija priklausė nuo dalyvių išmonės, vietos sąlygų. Gėlių būdavo dar mažai. Vainiką pindavo iš šakų su kačiukais, dabindavo purienomis. Kartais vietoj vainiko uždėdavo keistesnį galvos apdangalą. Visiems dalyviams skerdžius įteikdavo mažus, simbolinius botagėlius, įteisinančius piemens statusą.

„Kuokinėdavo“ iki vėlumos

Po vikriausio piemens pagerbimo vykdavo piemenų žaidimai aplink laužą ir Kupolinį akmenį. Eidami susikibę grandine, mojuodavo rankomis ir trepsėdami kojomis, skanduodavo: „Op-lia kup-lia Ku-po-li-ni, šlo-vi-nam ta-ve Že-mi-nį, kai su- val-gy-sim kiau-ši-nį, pa-čes-tui-sim (pavaišinsim) i Žvė-ri-nį, kad bo-ta-gas pa-il-gė-tų i ga-ny-cie mum pa-dė-tų“.

Lėtai eidami skanduodavo į žengimo taktą. Antrą kartą skanduojant tą patį tekstą, tempas greitėdavo. Bėgdami piemenys kartodavo tik paskutinius žodžius: „...kad botagas pailgėtų i ganycie mum padėtų“.

Bėgant grandinė nutrūkdavo. Šaukdami „valio“ vaikai puldavo prie atokiau sudėtų „apierų“ ir laužo, kur kepdavo kiaušiniai, žuvų ikrai, žuvys. Prasidėdavo piemenų kupolinė puota.

Joje dalyvaudavo ir suaugusieji. Susėdę ant atokiau gulinčių rąstų, jie sekdavo vaikų žaidimus, elgesį. Aptarinėdavo „vilko sliedo nešėjo“ pasakojimą, pokštaudavo. Išklausydavo pranešimus „šnipų“, sekusių nešėją. Iš jų sužinodavo: kur skerdžius ilsėjosi, kuriuos laukus aplenkė, kas jo pasakojime buvo pramanyta. Replikuodavo skerdžiaus gėlių įteikimo šeimininkėms ceremoniją. Žvilgsniais „matuodavo ragus“ vyro, kurio žmona gaudavo iš skerdžiaus žibutes.

Iki vėlumos užsibūdavo „bernai ir mergos“. Jie „kuokinėdavo“. Vaikštinėdavo po miškelius, apžiūrinėdavo papartynus, ieškodami jų pumpurų. Žaisdavo slėpynių. Jaunimo pramogavimas prie laužo užsitęsdavo iki paryčių.

Karai ir okupacijos iškreipė ir tradicijas

Tradicinės piemenų kupolios su ritualiniais žaidimais sistemingai Dvilonių kaime vykdavo iki I Pasaulinio karo. Karo metu, kaime apsistojus kaizerinių kareivių pulkui, pakito žmonių buitis. Vokiečiai skerdė sodiečių gyvulius. Nebuvo ką ganyti. Nuo rekvizicijos išgelbėtus galvijus valstiečiai slėpė miškuose, duobėse. Pramogoms nebuvo nei nuotaikos, nei sąlygų. Prigeso etniniai papročiai, tradicijos. Atsirado nukrypimų. Jauni prūsų kariai pavasariais vertė kaimo paauglius siaubti varnų lizdus. Varniukus kepdavo prie Kupolinio akmens. Per Šeštinį prie šio akmens vykdavo tikra „varnų puota“. Varniukų kepimo tradicija per Šeštinį išliko ilgai. Ji tęsėsi beveik iki XX a. pabaigos.

Tarpukariu mėginta atgaivinti piemenų tradicines žaidynes. Deja, įpynus naujus apeigų elementus, jos subanalėjo. Vilko „sliedo“ nešimas tapo tik simboliniu. Gyvulių smilkymus lenkų kunigai (kalbama apie buvusį lenkų okupuotą kraštą) vadino raganavimu. Todėl gaspadoriai gyvulius „aprūkydavo“ individualiai savo kiemuose, į smilkalus dėdami verbos kačiukų ir kadagio spyglių.

Po II Pasaulinio karo susikūrus kolūkiams, kupolinės šventės buvo sukarikatūrintos. Švęsdavo sėjos pabaigtuves, kurias ūkių vadovai vadino festivaliais, o gyventojai – „balagulių“ kupoliomis.

Antanas KARMONAS